Žemė

Brendu tyra ir atverta širdim
Į begalinį kraštą TEN,
Kur aštriai kanda grožio šarvai,
Baltam pavidale gyvenantys Dievai.
 

Atrodo, ten tylu ir šventa,
Bet kartais styraujantis šaltis,
Kurs gelia tavo kūną menką,
Išduoda tai ko nevalia,
Kas slepiama jūros dugne.


Tada it krištolas sudužta ašara,
Atsimuša i žeme, ne, i auksą,
Į tą nuostabų, brangų daiktą,
Į tą beribį saules kraštą.



Kada paklausi, kas nutiko,
Kodel tava širdis pravirko,
Tu tyliai tyliai atsakyki,
Del visa to kalti kerai, kuriuos paskleide tie balti Dievai...