Pomirtinis pasaulis

Vieniems žmonėms gyvenime sekasi puikiai-puikus, gerai apmokamas darbas, šeima, draugai, puiki sveikata, namai, kuriuose visada esi laukiamas ir laimė, kuria norisi dalintis su visu pasauliu, tačiau nepavyksta, nes ne visiems mums lemta būti laimingiems. Kai vieni geria gyvenimo vyną iš nuostabių taurių, kitiems tenka ryti karčias piliules. Jiems nesiseka jau nuo jaunų dienų, kai tik gimęs vaikelis serga sunkiomis ligomis, kai užaugęs turi nemylinčią šeimą arba iš vis jos neturi, kai jis tampa vienui vienas visame dideliam pasauly.

Ir vėl ėjau tuo baltu koridoriumi, kuris man primena tą kraupią dieną, kai sužinojau diagnozę. Ir nuo tos dienos nuolat minu šias šaltas kaip ledas ligoninės grindis, kuriomis vaikšto tik tie, kurie netoli mirties.

Sėdėjau prie 245 kabineto ir tikėjausi, kad viskas greit pasibaigs ir galėsiu grįžti namo, kur šilta ir gera. Kaip ir visada grįžti namo jau ketverius metus, tik grįžti... Pastebėjau, kad koridoriumi ateina Emilija ir Mantas. Pagaliau nebebūsiu viena šiame baisiame ir šaltame koridoriuje pilname garsų, žmonių ir šiaurinio vėjo.
  - Sveika, tu jau čia, mes manėme, kad būsime pirmi.
  - Sveiki, taip aš jau senokai laukiu. Kelintą tau, Mantai?
  - Man po valandos, bet atlydėjau Emą, kad jei nebūtų taip baisu baltajame koridoriuje. Ir maniau, kad dar spėsiu pamatyti tave, kol dar neišėjai, - tarė žvelgdamas savo gražiomis žaliomis akimis, kurios sekė mano veido pasikeitimus jam kalbant.
  -Gerai, kad atėjot anksčiau, nes jau artėja mano numeris.

Mantas ir Emė atsisėdo šalia manęs likusioje laisvoje kėdėje ir susiglaudė savo drebančiomis mintimis, kurios visų Musų buvo tokios pat.

Mes visi susipažinome Santariškėse prieš 2 metus. Mantui jau 18, o Emai 17. Nuo tos dienos mes visi dažnai susitinkame ir ne tik čia. Kartais renkamės tiesiog visai nakčiai pas kurį nors namie ir leidžiame laiką kartu, taip užmaskuodami, kad esame kitokie.

Pagaliau baigėsi. Viskas baigta iki rytdienos, kaip uždaras ratas vėl iš naujo pradės sąvają kelionę mano gyvenimu. Mantas pasisiūlė palydėti namo, nes jau buvo gana vėlus vakaras, o iki jo eilės nepilna valanda. Mes ėjome kalbėdami apie šios dienos įspūdžius. Aš jam pasakojau, kaip visą stiklinę vyšnių kompoto išliejau ant kilimo ir kaip mama bandė išvalyti tą dėmę puse dienos. Ji darė ką galėdama, tačiau dėmė neišsivalė, tada mama pravirko. To, žinoma, Mantui nesakiau. Mes visada vengiame liūdnų temų, kurios gali sugadinti nors minutę brangaus mums laiko.
  - Šiandien bandžiau sumušti tysojimo lovoje rekordą, - pasakojo Mantas, o jo lūpų kampučiai buvo nežymiai pakilę, jie norėjo šypsotis, tačiau kažkas to padaryti neleido.

Nusprendėme šį rekordą pagerinti visi kartu, kai susirinksime pas jį. Ema tikrai prisidės. Nepaisant šios padėties ji nepaprastai sąmojinga ir linksma mergina, kuri niekad nepraleidžia progų  ką nors pagerinti. 

Priėję mano namus atsisveikinome ir palinkėjau jam sėkmės apkabindama. Mes visada linkėdavome vienas kitam sėkmės, tai buvo mūsų tradicija. Tradicija žmonių, kuriems sėkmė retai kada nusišypso savo plačia šypsena.

Dar ilgai žiūrėjau kaip jis išeina, lėtai ir sunkiai, kiekvienas Manto gyvenimo žingsnis buvo pilnas skausmo ir duobių, o jis lyg aklas visada įlipdavo į pačią giliausi bala.

Kai pagaliau ir aš, paskutinė iš mūsų trijų, jau buvau išėjusi savo sunkų kelią, supratau, kad žmonės, kurie miršta anksti nėra nuskriausti.  Tik tada kai pradėjau gyventi supratau, kad visa tai ir yra pomirtinis pasaulis, o kai žmogus miršta prasideda gyvenimas. Žmonės, kurie išeina anksti yra patys geriausi iš musų ir gyvena rojuje labai trumpai, kai pagaliau įžengia į naują gyvenimą.

Vieni gyvena rojuje kiti pragare, tačiau visi gyvename čia pomirtiniame pasaulyje ir laukiam, kada gi pagaliau gimsime.