Ji jau toli.

Šią naktį Karlą stipriai kankina nemiga. Ji bando užmigti atmerktomis akimis. Tas stiprus lietus pliaupiantis jos žandais ir tas lėtas sniegas krentantis lyg maži paukščiai už lango, neleidžia jai visko suprasti, juo lab, kai aplinkui toks bruzdesys kojų, rankų, akių ir lūpų.

Karla išsitiesusi ant čiužinio. Jos nugara prilipusi prie ledinės sienos, kuri ją sušaldo lyg būtų tuščia. Karla užima tik puse savo čiužinio dalies. Ji taip daro todėl, nes kažkur už dešimties centimetrų vienas kito glėbyje kvepuoja du jos (kažkada) labiausiai mylimi (kažkada)  žmonės. Jos geriausia draugė Alizabetė ir Karlos buvęs vaikinas Faustas. Karla visa tirta iš baimės būti. Jos širdis virpina visias galūnes . Protas verčia nervus  įmantriai veikti, nes kažkur paširdžiuose pasiklydo džiaugsmas...

Karla apsiklojusi mėlynu miegmaišiu stebi du priešais besimyluojančius žmones. Jie žinoma be miegmaišio ir vis kartoja kaip jiems karšta... Žinoma juk dalinasi tuo ką turi...

Karla išplėstomis, ašaromis pasruvusiomis akimis paslapčiomis juos stebi. Alizabetė ir Faustas žaidžia rankomis. Dalinasi lūpomis. Apsikeičia akių mirksniais. Meiliai kandžiojasi. Jų pėdos susipynusios. Kaip du augalai, jie suaugę į vieną.

Karla verkia. Jos pavargusiu protu lekia prisiminimai. Karla tebe jaučia didelę šilumą Faustui. Ji prisimena, kaip jie du su juo viens kitam atsodavo mėnulį apsiniaukusią naktį. Karla tebe jaučia Fausto rankos saugumą.

Dabar, kai Faustas panyra Alizabetės pirštuose Karla užsidengia akis. Mintyse ji rėkia ant savęs. Žiūrėdama į šalto baltumo lubas ji šaukia tokiu nenumaldomu balsu.

„Aš to ir verta“

„Aš neesu kažkas daugiau už ją“

„Neturiu teisės jų šnipinėti, tai juk nuodemė“

„Na ir kas, kad stebėsiu juos. Vistiek, kaip visada liksiu nepastebėta“

„Kodėl aš skundžiuosi, juk tiek daug žmonių esu atstūmusi“

„Kodėl aš verkiu? Juk tai vistiek nepadės, visi jau seniai miega arba kvepuoja vienas į kito skruostus, tik aš viena nei miegu, nei kvepuoju, tik bijau, kad iki ryto nebeišbūsiu“

„Jo ranka Jos rankoje“

„už ką ji man taip? Kodėl Jis man taip“?

„Kodėl aš čia, kodėl neatsistoju ir neišeinu? „

„Ši nakties amžinybė neleis man nurimti. Kodėl kaip visada esu antraeilė, kuri visus stebi, bet kurios niekas neišklauso, gal papraščiausiai reikia dingti, nes juk ne kiekybė, o kokybė čia yra svarbiausia, o manyje nėra kokybės. Aš kaip subraižyta plokštelė, mano sukeliama muzika, verčia pasijusti, kaip beprotnamyje. „

„Po galais kodėl savęs gailiu? „

„Vistiek ar gailėsiu ar ne aš liksiu kalta dėl visko, liksiu subraižyta ir niekas manęs jau nebenupoleruos“



Karla nėrėsi iš kailio. Ji norėjo rėkti, kad girdėtų visi. Paslapčia lovoje ji kratėsi. Drebėjo iš šalčio ir neapykantos.

Pavargusi nuo visko ji užsnūdo.

Taip ji miegojo apie pusvalandį, kol galiausiai ir vėl prabudo.

Ji atsimerkė lyg viską pamiršusi. Ir vėl išvydo tą patį vaizdą. Alizabetę ir Faustą. Tačiau šį kartą ji tik žiūrėjo į juos ir nieko negalvojo. Kaip vaiduoklis ji glostė jų bruožus, kai jie glamonėjosi.

Karlos pasaulis sukosi, tik Faustas su Alizabete sustojo jos akimirkoje.

Karla  vengdavo jų žvilgnių. kai tik padidėdavo galimybė susidurti su bet kurio iš jų Karla apsimesdavo bemieganti.

Karlos lūpos pasidalino į dvyliką kitų lūpų. Ji žiūrėjo tai į lubas, tai į juos. Niekur kitur.

Karla troško atsikelti ir išeiti. Išeiti pašokti valsą su žibintų šešėliais. Ji troško  pasijusti, kaip romantiškoje apysakoje.

Karlos mintyse skriejo Fausto žvilgsniai. Karla troško bėgti pas jį. Pabučioti jo lūpas. Papasakoti visas jų akimirkas iš naujo, bet ji negalėjo. Ji nenorėjo kenkti Faustui. Juk jis pats sakė, kad nori būti artimais draugais. Karla tai toleravo, todėl tvardėsi ir nerodė jokių jausmų.

Karla ir vėl pradėjo tyliai verkti. Jos niekas negirdėjo. Niekas jos nematė. Ji verkė sau. Verkė jiems. Šį kartą ji pajuto didelio praradimo kartėlį. Tačiau, kažkur toli nuo tikrovės Ji vis dar stovėjo su Faustu po rugpjūčio dangumi. Dar vis planavo ateitį. Ji dar vis šoko su juo prieš didelę minią žmonių. Karla tebe skaitė jo rašytus laiškus, kad ir kokie sentimentalūs ir banalūs jie buvo, tačiau ji galėjo vis skaityti ir skaityti juos.  Karla ten buvo laiminga. Su juo ir jo netikra meile.



Ankstus rytas. Karla bando sudėti gluostus. Tik dar vienas klausimas ją žlugdo - „ Ar Tu esi kaltas, kad Tavo veidas neleidžia man nakčia sudėt akių? Kad prie pagalvių mano nusileidęs veji sapnus Tu nuo vokų sunkių...

Karla garsiai kvepuoja. Bando iškvėpti visą nakties lūdesį. Faustas su Alizebete dar vis skrajoja vienas kito žaismuose. Dar vis išdikauja, kaip du laimingi vaikai. Tik deja, kažkam  jie suteikia liūdesį.

Karla bando viską užmiršti ir numigti bent sekundei...

Tačiau jai sutrukdo švelnus, netikėtas vyriškos rankos prisilietimas. Ji supranta, kad tai Faustas. Ji net nepagalvoja ko Faustuui iš jos reikia. Karla neskuba nei atsisukti, nei kažką jam sakyti. Ji tiesiog paima jo švelnią ranką atiduoda jai visą savo skausmą ir atitrukia  nuo savęs. Faustas nesupratęs atsitraukia nuo Karlos ir krenta atgal Alizabetei į glėbį.

Karla skęsta jūroje, iš kurios katik išgelbėjo Faustą. Savo artimą draugą... Skenduolė dar keliasdešimt minučių plaukioja savyje. Savo tyloje paglaiu nurimusioja audroje.

Ji atmerkia pilnas tuštybės akis, atsikelia, paslepia nuogus pečius megztuku ir žengia žingsnius. kelias sekundes ji dar nieko nemato. Pagaliau išvysta kažkur kambario gale sėdintį Faustą. Jis vienas. Žiūri tiesiai į Karlą. Jo rudi plaukai krenta jam ant akių. Jis apsirengęs. rankoje laiko kavos puodelį. Matosi, jog jis nemiegojo, kaip ir Karla. Jo akių ratilai šiek tiek patamsėję.

Karla sustingsta. Ji lyg suparaližuota negali nieko padaryti. Tai baimė, jaudulys.

Karla pažvelgia į Faustą ir nieko nepasakiusi nueina nusiprausti veido.

Šaltu vandeniu ji nuprausia visas nakties ašaras, visą lietų. Tik sniegas už lango jai patinka todėl pradariusi langą ji sugauna kelias snaiges, kurios susilieja su jos delnu.

Snaigės - tai žmonių delnai. Dangus juos pasiima, kai žmonės meldžiasi, kai iškelia rankas džiagdamiesi, kai griebiasi už galvos liūdėdami. Tai snaigės, krentančios mūsų raukšlėtų delnų raštais.

Po kelių akimirkų Karla grįžta. Čia ir Alizabetė pabudusi sėdi ir lyg ryja sienas akimis. Karla nejaučia jai nieko. Jai nesvarbu ar ji čia yra, ar jos čia nėra. Karla pažvelgia į Alizabetę lyg į dienos šviesą ...

Karla visuomet tikėjo likimu, todėl ir dabar ji visą naštą atiduoda likimui... „Taip ir turėjo būti. Alizabetei ir Faustui. Faustui ir Alizabetei. Man ir Faustui. Man ir Alizabetei. „-atsidūsta Karla.

Ji stangėsi nebegyventi praeitimi . Išgėrusi arbatos ji paliko neplautą puodelį ant stalo, ant kurio katik sedėjo Faustas. Tuoj pat Karla įkrito į savo šiltus batus, užsimetė paltuką ir paliko viską už nugaros.

Paskutinius žodžius ji sušuko visiems buvusiems tame kambaryje „ Snaigės, niekada neleis man liūdėti ir verkti, todėl aš keliauju su jomis, jei jums reikės manęs, aš būsiu čia pat po dangumi“

Tačiau jai niekas neatsakė. Kaip visada jos niekas negirdėjo tame rytiniame šurmulyje.

Tačiau šį kartą Karlai tai nerūpėjo, nes ji jau pradėjo savo naują gyvenimą su snaige delne.

Tik vienas Faustas sužiuro į ją ir staiga tik užsitrenkus laukujoms durims sušuko „iki“.

Tada ir Alizabetė atmerkė sau akis, tačiau ji buvo per daug pasipūtusi, kad lėktų paskui draugę. jai labiau rūpėjo Fausto žaidimas.



Tačiau Karlai tai nerūpėjo. Ji net neišgirdo Fausto atsisveikinimo.

Atsiribojusi nuo fausto ir Alizabetės,

Karla troško ir vėl būti. Būti savo pasaulio valdove. Ji jau buvo toli...