Šuo, laukiantis nakties

Vakaras blėsta tyliai, ir ateinančios nakties vėsa, nesiderinanti su karšto kraujo polėkiais, ne visus nuteikia ramybei. Ilgai gyvendamas, supratau tokį dalyką, kad niekas negali būti pilnai laimingas, jeigu laimingas nėra aplinkinis pasaulis; ir jeigu tavęs, įsilinksminusio, nelaimina saulė, paukščiai, medžiai, žolė, žmonės ir šunys, tai tavo laimė tuojau ir užgęsta kaip degtukas, įmestas į pelkę ir turėjęs vilčių ją padegti. Sakau tai todėl, kad dar vis prisimenu, kaip troškau pagerinti pasaulį ir kaskart po nesėkmės galvodavau, kad nepasisekė tik šįkart, bet bus daug kitų kartų, bet po kitų kartų mano entuziazmas palaipsniui ėmė blėsti, kol supratau, kad pasaulio aš nepakeisiu nė per katės plaukelį. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ir perėmęs pasaulio įpročius, aš patyriau daugybę gerų akimirkų, ką ten akimirkų, kai ištisos dienos kartais būdavo neapsakomai džiaugsmingos, bet jau nebenoriu leistis į atsiminimus, nes paskutiniu metu mane labiau traukia apmąstymai, tik jie mane greit išvargina.
Dabar man visai gera. Jaučiu vėsą visame kūne ir sieloje, ir beveik palaimingai jaučiu, kaip nakties vėsa susilieja su manąja, ir man jau visai neberūpi ateisianti diena ir tie, kurie dar tebetiki dienos amžinumu, ieško ir randa ten trumpalaikės laimės, nes aš žinau, kad viskas turi savo pabaigą. Savo naktį, kurioje yra ramu. Ir ta naktis ateina pasiimti manęs.