Pilkuma

Balta spalva man priminė... Vienatvę,
Bekraštes sienas nevilties.
Aš paskendau ir nesugrįžt dar kartą,
Į uostą, kuriame kadaise glausdavos laivai.

Menu dažais pakvipusias baltas rankas,
Į veidrodį nardinamą šėšėlį.
Kai aidas vis kartojo „niekada“,
Aš kūną baltą iš tamsos prikėliau.

Staiga sušalo balkšvos rankos,
Pasidengė šerkšnu plaukai.
Aš dar norėjau kasdieninio valso,
Bet tolumoj švytėjo Šiaurės atspindžiai.

Balta spalva dabar man reiškia... Viltį,
Kad kažkada ir vėl rašysiu- Tau.
Tiktai slapta bijau paslysti,
Prigėrusi viduržiemio pūga.