Luida

manau, tai mano kaltė,
tikriausiai, kad mano

užkabinai ir tempei,
taip ilgai, taip ilgai,
netgi spėjai pavargti

o kai supratai, Luida,
kad kažkas čia ne taip
(aš žinau, supratai),

pasiėmei pagaliuką,
plonesnį,
ir nukrapštei, kas ten buvo
belikę

ir užmetei vėl,
nors kas ten težino,
ей богу