Aš egzistuoju ne tam, kad ką nors mėgčiau, bet tam, kad mylėčiau. Priešingai patikimui, meilė nieko nereikalauja. Kai žmonės mane kritikuoja, nuo to aš netampu blogesnė. Tai ne manęs kritikavimas, bet jų pačių kritiškas mąstymas. Jie išreiškia ne mano, bet savo pačių mintis ir jausmus.
Kad ir kaip tu mane kritikuotum, nieko nebepakeisi.
Vakar supratau, kaip tavęs nekenčiu. Tikrai nekenčiu ir tavo romus veidas ir gražūs bruožai manęs nebežavi. Tavo tuštybė, skambios sentencijos ir pliauškalai tokie dirbtini, kaip kokia popierinė gėlė, kurios pauostyti negali, nors atrodo gražiai.
Vakar supratau, kad tau daugiau neskambinsiu ir nelauksiu tavo skambučių.
Ryte tu pats man paskambinai, anksti iš ryto, atseit atsiprašyti. Balsas buvo silpnas ir virpėjo, tarsi mačiau tave įsikibusį į telefoną ir mekenantį popierinius žodžius.
Tu ilgai šnekėjai, prisiminei gražias mūsų akimirkas, apeliavai į savo dosnią širdį ir stiprias rankas. Atpasakojai mūsų pasivaikščiojimus parke ir pirmą bučinį, tokį drovų ir švelnų.
Aš viską prisiminiau. Kartais pagalvoju, kad viskas atsitiko ne man, o jaunai kvailai mergaičiukei, kuri naiviai žengė gyvenimo keliu. Dabar aš kitokia. Nė pati nesupratau, kada pasikeičiau.
Dabar galiu pasakyti tau ne, galiu padėti ragelį užčiaupdama tavo nesibaigiantį žodžių srautą. Aš dabar daug ką galiu.
Tu nesiliovei skambinęs ir tai mane ima nervinti. Išjungiau telefoną, durų skambutį ir užsiklojau galvą atklode. Reikia iškęsti, iškęsti... tavo beviltiškas atakas, emocinį šantažą, susipynusias mintis.
O galvoje klykė (burkavo) šimtai baimių, išgalvotų ir tikrų, juokingų ir rimtų. Atrodo smegeninėje apsigyveno šimtas libaniečių, kurie ten įkūrė turgų.
Prisimeniau vaikystę, kai pirmą kartą išvydau tave.
Atrodei man ramus ir gražus. Tavo mėlynos akys ilgomis blakstienomis man ėmė sapnuotis. Tavo juokingi pasakojimai man atrodė juokingiausi pasaulyje. Kaip dabar pamenu, kaip sėdėjome preangyje, o tu artistiškai pasakojai, kaip įkritai į upelį žvejodamas.
Buvai daug vyresnis, aš dar vaikas..
Aš tau patikau.
Vaikystėje aš tave mylėjau.
Tu man buvai visas pasaulis.
Tačiau, styga nutrūko, praskleidžiau šydą, kurį pati buvau nusinėrusi.
Aš ištversiu ir gyvensiu savo gyvenimą, aš galiu.