„Gyvenimas sušiktas“ ;)

Ir aš beveik dvi valandas sėdėjau, gulėjau ir egzistavau ant suolelio aikštėj liedama ašaras, skaitydama ir klausydamasi muzikos. ir norėjau juoktis juoktis juoktis, nes ruduo toks gražus ir oras toks šiltas, bet negalėjau aš, nors tu ką. Ir desperatiškai varčiau adresų knygelę, ieškodama kam paskambinti, nes žinojau, kad būdama su kuo nors šalia aš užsidėsiu kaukę ir tikrai juoksiuos, ir liūdesiai nebelįs į galvą, bet susivokiau, kad aš neturiu ko pakviesti pabūt šalia, nes per ilgai maniausi, kad geriausia draugė, patarėja ir viskas viename sau esu aš. Bet kartais savęs neužtenka, kartais aš noriu pailsėt nuo sau užsikrautų pareigų. Ir iš nevilties rašiau visiems, bet tegavau žinutes, turinio panašaus į „sori, negaliu. gal ryt, a? „, nes žmonės mėgsta planuoti, planuoja rytojų, kitą savaitę, dešimtį metų į priekį, planuoja mirtį- viską viską. Bet rytojus nebetinka, nebetinka sakau mintyse ir šimtąkart giliai įkvepiu ir iškvepiu.

Pro šalį eina žmonės, o aš tarsi plūduriuoju ir, regis, manęs net nėra.

„Gyvenimas sušiktas“ sako man, o aš purtau galvą ir sakau „nekalbėk už visus, nekalbėk“. bet ant galvos kaip šaltą dušą pila „tavo gyvenimas irgi sušiktas, tik tu naivi“.



Taip, naivi. Bet man gerai.

Labanakt. Ruduo puikus, šypsokitės.