Žmogus, visuomenė, moralė, lemtis

Šiuolaikinė vakarų pasaulio visuomenė turi viską, gal nekalbant taip apibendrintai, pabrėšiu, Europos sąjungos šalys, Jungtinės Amerikos Valstijos, dar keletas valstybių, kaip Šveicarija, Norvegija. Kas yra valstybė? Valstybė yra jos žmonės. Kas formuoja valstybės moralę – jos žmonės ir štai lemiamas klausimas, kas formuoja žmogaus, individo moralę?
Norėčiau prisiminti Romos Imperiją, tam tikra prasme galime ją sulygint, su pasaulio valdove. Buvo laikai, kai Roma valdė beveik visą žinomą pasaulį. Romos miestą aplankė absurdiški laikai. Buvo laikai, kai nedirbdamas Romos pilietis, už nieką, gaudavo duonos, maisto, pramogų. Vyrų sanguliavimas su berniukais, beprasmiška žmonių mirtis gladiatorių kovose, visiškas vertybių nebuvimas, tai vienos pagrindinių Romos imperijos žlugimo priežasčių. Ar mes daug skiriamės nuo tuometinės Romos? Žmonės žiūri pornografiją, nuolatos matomas smurtas mokyklose, didelė visuomenės dalis yra mažai veikli, labai mėgstame valstybei skųstis dėl savo bėdų. Praktiškai nieko nesmerkiame, nes esam labai „tolerantiški“. Ką mes smerkiam? Smerkiam antisemitizmą (tai žinoma tik vienas iš pavyzdžių). Na štai tai rodo išties rodo mūsų moralumą. Mes smerkiame tuos, kurie naikina tautas, beprasmiškai žudo žmones.
Žydų genocidas, tai buvo siaubingas tautos naikinimas, labai gerai, kad vakarų visuomenė tai smerkia. Tačiau Sovietų Sąjungos badu marinti ukrainiečiai, išžudyti milijonai žmonių, na jei tiksliau iki 40 milijonų žmonių (žydų išnaikinta 8 milijonai), kurie buvo sušaudyti, nunuodyti, mirė iš bado ar paskutines dienas pasitiko ištremti į Sibirą, kur žuvo nuo ligų ar bado. Kodėl vakarų pasaulis to nepasmerkia? Kodėl niekas nei nesucypia, kai Rusija neigia, šiuos akivaizdžius faktus? Dėl pernelyg glaudžių ekonominių ryšių. Vakarų šalys nenori, kad ekonomiškai nukentėtų jos piliečiai, kurie ir išrinko savo valdžią. Patogus, turtingas, gyvenimas be rūpesčių yra pagrindiniai vakarų visuomenės žmonių reikalavimai. Dėl labai panašių priežasčių nepasmerkti paskutiniai JAV karai, kurių tikslai skelbt valdžios, buvo melagingi. Cheminis ginklas Irake – nerastas. Sulyginta su žeme viena vargingiausių pasaulio šalių Afganistanas, tikslas pagauti Osamą Bin Ladeną – nepasiektas, aš asmeniškai labai abejoju ar tikslas buvo tas. Ar be kažkokių paburnojimų, mes ką nors dėl to darom – ne. Kodėl? Vėlgi, grįžtame prie žmogaus, vieno individo.
Liūdna, tačiau turiu pripažinti, kad patogumas, sotumas man yra labai svarbu. Jei netekčiau interneto, negalėčiau sau leist su draugais atsigerti vyno, matyt televizijos, patogiai keliauti, skaniai valgyti ir t. t. Jei netekčiau nors vieno iš šių patogumų, turbūt net nebežinočiau kaip gyventi. Tiesiog toks gyvenimas yra neįsivaizduojamas. Ir tokių žmonių kaip aš yra labai daug. Mes turime begale informacijos, visi puikiai žinom apie pasaulyje vykstantį badą, karus, melą. Tačiau dėl to per daug nesukam galvos. Nes galim gerti, žiūrėt pornografiją, televiziją, tūkstančiu beprasmiškų laidų, filmų, galim gerai atrodyt, keliaut. Tiesa yra begalės žmonių, kurie badauja, miršta karuose, pasaulis tyčiojasi iš istorinių faktų. Bet ko gi mums vargintis? Juk mes gyvename patogiai.
Šių problemų labai didelė priežastis, mano manymu, yra lemtis. Tuojau paaiškinsiu. Taip jau atsitiko, kad mes gimėm tokiu laikmečiu, taip jau atsitiko, kad mus supa patogus gyvenimas, taip jau atsitiko. O jei mes būtume gimę kiek anksčiau? Jei turėtume progą kovot už savo nepriklausomybę 1987-1991 metais, nejau nebūtume to darę? Manau, kad didžioji mūsų dalis, būtų ėję ginti tėvynės, kovot už savo nepriklausomybę, už savo šalį. Dainuojanti revoliucija, kaip gražiai tai skamba. Didelė dabartinė mūsų visuomenės dalis, dar taip nesenai mylėjo savo valstybę visa širdimi. Manau, jei lemtis man ir daugumai mano kartos žmonių, būtų lėmusi atsidurti ten, tada tais kovos už nepriklausomybę laikais, mes būtume už ją kovoję. Nes tokios aplinkybės, būtų formavę mūsų požiūrį. Tokia lemtis, leiskit pasakyti. Tuomet mūsų moralumas taip pat butų buvęs kitoks.
Mėgstama, sakyti, pradėk keisti pasaulį nuo savęs. Tačiau tai labai sunku padaryti, tai gali padaryt tik keletas. Nes mus supa visuomenė ir mes esam jos dalis, ji daro mum didžiulę įtaką. O mūsų moralę, mūsų vertybes, kaip jau minėjau lemia begalės aplinkybių, tik mažąją dalį jų mes galime pakeisti. Manau, kad mum reikia sukrėtimo, kad kažkas pradėtų keistis. Kad suprastume, jog teisybė, dora, užuojauta, turėtų būt tikrosios visuomenės vertybės. Ar netūrėtų? Ar geriau patogiai sėdėti? Ar svariausia savo pačio gerovė? Gana nepatogūs klausimai? Bent man tai taip. Tiesiog norėčiau palinkėti, kad aplinkybės, likimas ar Dievas (priklausomai kuo jūs tikit), suteiktų mums progą persvarstyt savo vertybinę sistemą. Nes tiesiog šiaip visa visuomenė to padaryt negali.