Liūdesys....

Kaip karta pasakė didis menininkas: Kas dieną tobulėju, vakar gėriau vyna vienas... O siandien geriu vyna su muse....
Stegiuosi ir aš tobulėti. Rodos dar vakar su draugais geriau alu baruose, šokio svaiguly sukausi su draugėmis... O šiandien skanauju vyna ir ragauju sūrį kartu su liūdesiu...
Burnoje vis dar jaučiu lengva gėrimų skonį, mintyse vis dar nebaigtų temų skruzdelynas, ausyse dar nenutilo trankios muzikos skambesys ir vis dar virpa kūnas iš susijaudinimo... Bet visa tai jau kažkur toli, taip toli, lyg kuklus prisiminimas... Ir aš skrendu, skrendu ten kur neša atminties sparnai, prieštaraudamas laiko tėkmei, priešindamasis visagaliai akimirkai. Negali būt, aš vėl čia, ir vėl galiu visa tai pajusti, išgyventi... Nepaprasta... Bet visgi ji nugali ir gražina mane prie stalo, tęsti vakarą su savo kompanjonu... Su realybe nepakariausi, tad ir vėl atsipjaunu sūrio, įsipilu vyno...
Keista... Like tiek nedaug, bet nuoširdžiai nusišypsau, tai bent jau tikra... Ir liūdesys kuris sėdi šalia irgi džiugina siela, gal tai ir ne aukso puodas, bet bent jau galiu jausti, liūdėdamas galiu mėgautis lietumi, galiu suprasti tą, kas išgyvena, galiu užjausti tą kuriam šia akimirka skauda...
Pradedam bendraut, surandam kažka bendro. Prabego nemažai laiko ir dabar su savo draugu susitinku kur kas dažniau. Pmaėgau vyna, tyla, jo ilgesingus pasakojimus... Pasinėriau į begaline liūdesio jūra, joje paskendau, joje ikvėpiau naujo gyvenimo...
Dabar mano palydovė šypsena, nors širdyje ir liūdesys... Bet jis kitoks... Keičiausi aš, keitėsi ir jis... Pasmerkiau išpuoselėta mela, išdaviau tuštybės blizgesį... O jis man leido gyliau pažvelgti į savo sapnus, geriau pažinti savo troškimus ir svajones...
Dabar eidamas gatve ir matydamas šimtus tuščių veidu, tarp jų nebematau savęs... O kalbant apskritai ieškau tavęs...