I
TEGU manęs lieka tiek mažai, kad galėčiau pasakyti: tu – viskas.
TEGU tiek mažai lieka mano valios, kad galėčiau tave visur aplinkui jausti ir ateiti pas tave visame kame, ir kiekvieną mirksnį pasiūlyti tau savo meilę.
TEGU manęs lieka tiek mažai, kad niekad negalėčiau tavęs paslėpti.
TEGU tiek mažai lieka mano pančių, kad jie mane terištų su tavo valia ir kad mano gyvenimas būtų tavo tikslo siekimas – o tai ir yra tavo meilės pančiai
II
JIS atėjo ir atsisėdo šalia manęs, bet aš nepabudau. O prakeiktas miegas, o nelaimingoji!..
JIS atėjo, kai naktis buvo rami; rankose jis laikė arfą, ir mano sapnuose ėmė skambėti melodijos.
DEJA, kodėl mano visos naktys tokios prarastos? Ak, kodėl aš visados pasigendu jo žvilgsnio, to, kurio kvėpavimas lyti mano miegą?
III
KAI aš ėjau elgetaudama kaimo taku nuo durų prie durų, tolumoje lyg spalvingas sapnas pasirodė aukso karieta, ir aš stebėdamasi klausiau savęs, kas gi yra šis visų karalių Karalius!
MANO viltys iškilo iki dangaus, ir pamaniau, kad mano vargo dienos baigiasi, ir stovėjau laukdama, kad išmaldą dalinsi neprašomas ir turtus žarstysi į visas puses.
KARIETA sustojo ten, kur aš stovėjau. Tavo žvilgsnis krito ant manęs, ir tu išlipai su šypsena. Jaučiu, kad mano gyvenimą pagaliau aplankė laimė. Tada tu staiga ištiesei dešinę ranką ir tarei: „Ką tu gali man duoti? “ O koks tai buvo karaliaus pokštas – atkišti delną elgetai ir prašyti išmaldos! Aš sumišau ir stovėjau nesusigaudydama, paskui lėtai iš krepšio ištraukiau mažulytį grūdelį ir padaviau tau.
Bet kaip nustebau, kai vakarėjant iškračiau savo krepšį ant aslos ir toj varganoj krūvelėj radau mažulytį kruopelytį aukso. Karčiai pravirkau gailėdamasi, jog neužteko man širdies atiduoti tau viską, ką turėjau.
IV
SAPNAS – tai moteris, kuri turi kalbėti.
MIEGAS – tai vyras, kuris tyliai kenčia.
V
MOTERIE, tavo juoke skamba gyvybės šaltinio muzika
VI
APDĖK paukščio sparnus auksu, ir jis niekada nebepakils į dangų.