Keistos dienos.

Kartais pro sukąstus dantis,
Ašaros išbyra.
O nuodai geriami vakarais,
Maloniai degina gerklę.
Kartais rytas neatneša proto,
Širdis tarsi šoka nuo stogo,
O siela vis ieško nuosavo kapo...
Tokią dieną aš padegiau varną,
Ir stebėjau kaip skrenda
Degančios plunksnos...
Tikėjau ne Dievu, o tuo balsu
kuris sakė, kad degančių varnų būrys praskrido virš Vienos.
Jaučiausi vieniša, tarsi su skyle galvoje,
Kuri nežadėjo būti drauge.
Tą dieną taip trūko balso, kuris pasakytų:
„Dabar tu gyvenimas mano“.
O tada aš visai užmiršau
Gyvenimo sąvoką...
Degančios varnos, nuodai gerklėje,
Išmaišė mano gyvenimą visą
Šaltoje nakties taurėje.
Nuo plunksnų užsidegė vėjas, kažkur dar šnabždėjo balsai,
O aš pamiršau kas esu...
Tada supratau, kad Dievo nėra,
Nei Budos, Alacho, nei Krišnos,
Nes kodėl gi jie leidžia pasauly
Dėtis tokiems dalykams?

Ir tada pamčiau
Degančias varnas virš savo galvos
Matyt ne man vienai būna liūdnos dienos...