„Kol neįleisiu piršto į vinių vietą – netikėsiu“

Robert Hossein yra pasakęs: „Reikia beprotiškos drąsos, kad gyventum niekuo netikėdamas“.  Daug tokių drąsuolių šiandien aš galiu sutikti gatvėje. Jeigu išdrįsčiau nors vieno iš jų paklausti, kuo jis tiki, manau kad labai didelis procentas jų atsakytų, kad tiki nebent savimi. Klausimas apie religiją ir Dievą kažkodėl tampa nemalonus, o būti religingam – „nemadinga“ ir netgi gėda. Dauguma pritartų Froido nuomonei, kuris sakė, kad religija yra tik „tušcias iliuzinis vilčių išsipildymas“, „bejėgių žmonių bėgimas nuo realybės“. Tačiau su tokią nuomonę turinčiais aš nesutikčiau, nes tie „bejėgiai žmonės“ tokiais ir liks, jeigu nesupras, kad religija nėra tik „tuščias iliuzinis vilčių išsipildymas“.
Modernus žmogus šiandien beveik užpildęs visas „baltąsias dėmes“, jis įpratęs mokslo pagalba gauti visus jam rūpimus atsakymus. Įsigali naujasis humanizmas, kuris leido žmogui savim didžiuotis ir paversti save vieninteliu svarbiu ir aukščiausiu objektu. Pamatęs, ką gali sukurti pats, jis beveik save sudievino, šitaip religiją, kuri negarantuoja jam nieko konkretaus, pavertė nereikalinga ir atgyvenusia: „Pasaulio nureligėjimas paprastai suprantamas kaip neišvengiama lemtis. Šią lemtį galima sveikinti ar keikti, tačiau ji esą nepriklauso nuo žmonių siekių ar norų, bet yra neišvengiamas modernizacijos padarinys“ (Andrius Navickas). Pagrindinė problema, kodėl religija dabar tapo „atleista iš darbo“, yra ta, kad žmonės nemoka interpretuoti religinių tekstų, viską supranta tiesiogiai, šitaip juos priimdami tik kaip niekam nereikalingas pasakas ar blevyzgas. Tai, kad Gautama sugebėjo išgyventi tik kasdien valgydamas po vieną ryžio grūdelį, leidžia mums suprasti, koks stiprus gali būti žmogus ir ką reiškia valia bei nusiteikimas. Nereikia priimti to kaip tik sapalionę, vien todėl, kad yra įrodyta, jog žmogus šitaip misdamas išgyventi negalėtų. Tačiau visų tų neįtikėtinų dalykų pripažinimas kaip „žmogaus proto muilinimas“ nėra tikslingas, nes tie stebuklai minimi tam, kad pasakytų mums, jog yra kažkas dar visai nepažinta, kažkas, kas leistų mums pajausti baimingą pagarbos jausmą.  Atmetę tokius stebuklus mes virtome šiandienine Tomo forma, kuris nematė prisikėlusio Jėzaus savo akimis, priešingai nei kiti jo mokinai, ir pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Evangelija pagal Joną). Argi taip svarbu žinoti ar ištikrųjų lazdos virto gyvatėmis, upės krauju, o vos gimęs Sidharta pėdomis palietęs žemę pavertė ją lotosais? Ar tai, kad kroatų prozininkė Vesna teigia, jog  rašo tik tada, kai Sai Baba jai siunčia žodžius, yra tik blankios bepročio vizijos? Bet ne mažiau kvailesnis atrodo įsitikinimas, kad kelias, kurį sudaro neprieštaraujančios žmogaus protui, moksliškai įrodytos tiesos, yra mums geresnis, nes tada, kai nebelieka paslapties,  mums viskas pamažu tampa nuobodu. Andrius Navickas sako, kad: „Modernybė nesugebėjo ištrinti tų žmogaus poreikių, jausmų, kuriuos, kaip garsiai buvo skelbta, žmogus neva prarado visiems laikams. Šiandien mus vis dar traukia paslaptis“, būtent todėl žmogus, pametęs tikėjimą, pradeda dusti savo moderniame pasaulyje, vėl ieško paslapties ir kažko aukštesnio už jį patį – Dievo. Nes tiktai tikėjimas, nesvarbu būtais ar nebūtais dalykais, leidžia žmogui kartais pasijausti laimingesniam nuobodžiame, pilname taisyklių pasaulyje. Jis parodo, kad ne visos pasaulio detalės turi aiškias savo formules.
Šiandieniniame žmonių tikėjime skirčiau du kraštutinumus: esi visiškai priklausomas nuo savo religijos, tiki viskuo, kas parašyta ir pasakojama, arba šia tema net nekvaršini sau galvos. Yra žmonių, kurie laikosi visų dešimt Dievo įsakymų, nors kartoja jo vardą kas penkias minutes. Jie moka mintinai visas maldas, lygiai taip pat „gerai“ ir „pavyzdingai“, kaip „Trakų pilį“. Tikriausiai, jie tuoj pradės kasdieną praktikuotis, bandydami puodelyje perskirti vandenį perpus, nes nesupranta, kad: „Religinis tikėjimas – ne vien katekizmo teiginiai, o asmeninis susitikimas su Dievu. “ (Walter Kropp). Tačiau šiandien kuriasi ir nauja žmonių grupė, kuri ieškodama tikėjimo pradeda susikurti labai savitą ir individualią religiją. Dalyvaudama  viename meno projekte,  turėjau paklausti žmonių, kas jų manymu yra angelas, šitaip norėjau sužinoti, kaip jie supranta religiją. Dauguma pasakė, kad atsakyti negali, nes tai supranta labai individualiai ir būtų sunku išsireikšti, kiti teigė, kad tokiais dalykais netiki. Teko išgirsti ir tokių atsakymų, kad angelas: „tai yra žinojimas, kad jis ir aš esame viena  būtis“. Tai reiškia, kad šiandienos žmogus, kuris nėra pamynęs religijos, jau sugeba pats ją pritaikyti sau. Angelas ar Dievas jam jau nėra tik danguje sėdintys žmogeliukai su šviesiais plaukeliais ir aureolėmis virš galvų. Pasitvirtina Emilio Franklio žodžiai, kad: „Artėjame ne prie universalaus religingumo, bet prie asmeninio, itin suasmeninto religingumo, kai kiekvienas, kreipdamasis į Dievą, atras asmeninę, savą, jam artimiausią kalbą“. Asmeninės religijos ieškojimas šiandien yra labai svarbus, nes padeda individui išsilaisvinti nuo modernaus pasaulio gniaužtų, neprarasti tikėjimo ateitimi. Leidžia jam pačiam išsirinkti tokį tikėjimą, kuris jam priimtiniausias ir neturi jokių griežtų taisyklių. Tikėjimas, kad yra kažkas aukščiau tavęs, nuteikia tave  optimistiškai ir su meile (ne vartotojiškai) žvelgti į gyvenimą. Pasak Ludwig Wittgenstein: „Tikėti Dievu reiškia žinoti, jog gyvenimas turi prasmę“.

Taigi, religija tikrai nėra  Froido „tuščias iliuzinis vilčių išsipildymas“. Religijos neturintys žmonės savo „tuščią iliuzinį vilčių išsipildymą“ nukreipia  tikrai ne į religiją, o į paprastus daiktus ir mato juos spindint ta šviesa, kurios jie savaime neturi. Tikėjimas dvidešimt pirmo amžiaus žmogui yra kaip pagalba atgaivinti sielą ir atrasti prasmę mašinų pasaulyje. Todėl jo ignoravimas yra viena iš didžiausių šiandienos žmogaus, patiriančio beprasmybės jausmą, problemų. Nes kaip rašė Einšteinas: „Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Visos gyvybės prasmė? Tik religija tegali atsakyti į šiuos klausimus”.
Ir visai nesirūpinkite, jei nematot Dievo sėdint danguje, nes tokiu atveju reikštų, kad jis gyvena žemėje. Na, o žemėje gyvenančiam Dievui žmonės tik išdaužytų langus. Todėl geriausia išeitis pradėti jo ieškoti kitur.