Tikrasis lobis

Mes gyvename įdomiu laikotarpiu – tūkstantmečių sandūroje. Mes turim viską, ko mūsų tėvai ir seneliai negalėjo net įsivaizduoti. Technikos laimėjimai, mokslo atradimai atvėrė duris į žinių, pažinimo  pasaulį. Bet šie pokyčiai atnešė nežmonišką gyvenimo tempą, skubėjimą, kuris pakeitė požiūrį į moralines ir dvasines vertybes. Artimi žmonės neturi laiko bendrauti, išklausyti ir patarti. Pasaulis sublizgėjo daiktų įvairove, grožiu, bet jų įsigijimui reikalingi pinigai. Taigi pinigai suteikia valdžią, suteikia turtą ir pripažinimą. Ne intelektas, grožis, o turtas ir pinigai tapo pagrindiniu žmogaus vertinimo kriterijumi. Už pinigus galima nusipirkti viską: draugystę, meilę, netgi sąžinę.
  Visur pinigai – pagrindinis svertas. Bet prisiminkime Evangeliją pagal Matą, kurioje Jėzus moko atsisakyti pasaulietiškų mažmožių, o siekti tikrųjų dvasinių vertybių, laikytis Dievo Įstatymų ir tiesti kelius į išganymą. Turtingam jaunuoliui Jėzus sako: „Jei nori būti tobulas, eik perduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. “ Jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto, kurio nenorėjo prarasti. Mūsų dienomis taip pat ryškus turto siekimas ir jo vertinimas dabartinėmis sąlygomis. Turto siekiama nežiūrint jokių moralės normų. Dėl žemės gabalo ar senos sodybos brolis su broliu bylinėjasi teismuose, įsivyrauja neapykanta tarp giminių, kuri tęsiasi iki mirties. Kodėl neįsiklausome į Jėzaus žodžius, kaip turtuoliui sunku patekti į Dangaus karalystę: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę. “
  Tad siekime dvasinio tobulumo, aukštos moralės, prašykime Dievo palaimos, kuri kaip saulės šviesa,  sušildytų mūsų sušalusias širdis, apgaubtų savo meile ir švelnumu, ugdytų dvasią, tikėjimą, meilę ir viltį. Tik gerumas, pagalba vargšams, artimųjų meilė ir pagarba, sąžiningas darbas, nuveikti geri darbai suteikia tikrąją laimę ir sukuria tikruosius lobius žemėje ir Dangaus karalystėje.