kaip elegantišką piktžolę
švelniai dilginančią
įsikerojusią beprotišku ilgesiu
pražystančią vos tave išvydus
kaip plėšrųjį paukštį
medžiojantį mano lango mėlynėje
sumedžiojusį visą mano padangę
kaip pavasarinę perkūniją
nesibaigiančias liūtis
tavo lūpos ant mano
blakstienų
tai ir viskas
į dangų pakilo drugelis