bus daliu daug, veliau galesit padet sugavot pavadinima...

I

Aleksandrą šaukė. Ji norėjo atsiliepti, bet negalėjo. Negalėjo nė žodžio ištarti. Matė žmogų juodais ilgais plaukais ir su ilga barzda.... Mergina žinojo kas jis toks.
TAI JIS!
Mergina atsisėdo. Rankomis rėmėsi į stalą, norėjo eiti paskui Jį. Kokos neklausė. Neatlaikė Aleksandros svorio ir nugriuvo. Bandė kelis kartus. Rankomis vadino Jį, kad padėtų, o Jis vis tolo ir tolo...
- Prašau, - sušnabždėjo ji.
Ir viskas.
Kažkas į ausį šnabždėjo meilės žodžius. Tai buvo Gabrielius. Jis prašė jos neišeiti, o ji begėdė, norėjo pabėgti.
Užmerktos akys neklausė. Neatsimerkė. Tik vokai sudrebėjo. To Gabrieliui užteko.
- Aleks, žinau, kad girdi... - verkė jis. Jis glostė jos rankas. – Prašau, nepalik manęs...
Negaliu kitaip, negaliu – verkė jos siela – Juk žinai, kad išeisiu. Tokia liga, tokia liga... O jis mane jau šaukė. Vieną kartą kojos neklausė, bet... Aš vis tiek išeisiu.
Vaikinas atsistojo. Priėjo prie lango. Ilgai stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Ilgai galvojo apie savo merginą. Ilgai prašė Dievo stebuklo. Ilgai stebėjo gulinčią Aleksandrą. Ilgai... Viską darė ilgai ir labai skausmingai...
Stebuklas neįvyko! Aleksandra nebudo! Aleksandra miegojo! Aleksandra nejudėjo! Aleksandra neatsimerkė! Aleksandra nebekalbėjo! Aleksandra neatsimerkė! Ji jau nieko nebegalėjo padaryti pati... Viską už ją darė.... aparatai...
Išėjęs i koridorių, Gabrielius, išsitraukė iš džinsų kišenės telefoną, surinkęs Romualdo numerį, pradėjo laukti signalo.
- Romka, sveikas.
- Sveikas, pražuvėli.
- Darbe apie mane nieko nekalba?
- Dar negirdėjau... Manai, kad gali tave atleisti?
- Čia ir manyti nebėra ką, ir taip jau aišku. Jau beveik antra savaitė, kaip nepasirodau darbe.
- Jo... Nueisiu pas direktorių ir paklausiu... Labai užjaučiu dėl Aleksandros. Labai labai!
- Dėkui. Man baigia išsikraut telefonas. Aš pats nuvažiuosiu. Užlėksiu pas tave.
- Aha.
Pirmiausia, kad ir kaip skubėjo į darbą, nuėjo į bažnyčią. Jis nemokėjo poterių, žvelgė į nukryžiuotąjį ir prašė dienos, dar nors vienos dienos su ja.

Darbe Gabrielių direktorius sutiko ne kaip. Nespėjo vaikinas su juo pasisveikinti, kai jį užsipuolė direktorius:
- Tai ką, manai už dyką tau duosiu tau algą?! Manai, kad paliksiu tave čia?! Manai, kad gali čia sugrįžti kaip niekur nieko?! Manai...
Gabrielius neteko kantrybės. Vaikinas žinojo, kad direktorius viską žino apie Aleksandros ligą. Juk ji yra direktoriaus krikšto dukra...
- Manai, - vaikinas pamėgdžiojo jo toną, -  kad giminės nesirūpina Aleksandra, tai ir aš, būdamas tik jos vaikinas, sėdžiu rankas sudėjęs? Manai, kad aš nelankau jos? Kad ją palikau vieną?
Direktorius, Kastytis Laurys, išblyško, atsisėdo, ne, čia tinka žodis, sudribo į fotelį. Ilgai tylėjo galvą nuleidęs.
- Bent žinai ką nors apie ją ne iš svetimų lūpų? Ar buvai nuėjęs pas ją? Ar matei jos pamėlusias lūpas? Ar žinai, kad ji nieko nebegali daryti pati? Kad viską už ją daro aparatai? Ar glostei jos šaltas rankas?.. Ar nors vieną kartą pasimeldei už ją?..
Kastytis prakalbo tyliai ir tikriausiai pats nesuprato ką sako:
- Taip... Gal.. Nežinau... Nueisiu... Aplankysiu... Kai galėsi, tada ir ateik... Lauksim...
Praplikęs senukas- dabar jis atrodė kaip senukas- atsistojo ir drebančiomis rankomis atidarė duris. Gabrielius atsistojo ir net nepažvelgęs į direktorių išėjo.
Nuskubėjo į 403 kabinetą. Net nepabeldęs atidarė duris ir iškart rankomis užsidengė akis.
- Aš nieko nemačiau, nieko.
Pas Romualdą buvo atėjusi mergina, bendradarbė, ir jie bučiavosi. Visi trys nusijuokė.
- Ir taip būdavo kas antrą penktadienį, - juokdamasis tarė Romka.
- Labas, Lijana.
- Sveikas. Na lėksiu... Iki.
Dar pakštelėjo Romkai į kaktą ir išskubėjo.
Gabrielius priėjo prie lango. Atsirėmė į palangę, rankas sukryžiavo ant krūtinės.
- Jo... Ir kaip sekės pas direktorių? - paklausė bendradarbis, valydamasis lūpdažių likučius nuo kaktos.
Vaikinas atsakyti neskubėjo. Jis rankomis perbraukė savo šviesius plaukus, nusiėmęs akinukus, pasitrynė akis. Tada nuėjęs užrakino duris, atidarė langą. Uždegė vieną cigaretę, padavė Romualdui, kitą užsidegė sau.
- Na, galima sakyti, kad gerai. Iš darbo neišmetė.
- Jo... Kaip Aleksandra? Kaip ji? Visi darbuotojai žino...
Gabrielius išmetė nuorūką pro langą.
- Blogas įprotis rūkyti, - lyg tarp kitko tarė jis. Po to drebančiu balsu pasakė. - Aleksandra? O, turiu lėkt... Blogai, tikrai blogai. Nežinau, ar ištvers šią naktį. –Baimė, skausmas, neviltis atsispindėjo jo akyse. - Aš paskambinsiu... Žinai, prieš važiuodamas į darbą, buvau bažnyčioj, nesimeldžiau, tik prašiau dienos, bent jau dviejų... jaučiu, kad mano angeliukas paliks šią žemę... Bijau laukti tamsos... Bijau skaičiuoti laiką... Bijau užmigti, nes pabudęs jos galiu ir neberasti... Bijau bijoti...
Neatsisveikinęs jis išskubėjo į ligoninę.
¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬¬
Gabrielius lėtai atsisėdo ant kėdės šalia Aleksandros. Rankomis perbraukė jau kelias dienas neskustą smakrą. Prieš savaitę vaikinas buvo bažnyčioj. Taip greitai dienos bėga. Jis net suabejojo. Ar gali taip būt, kad Dievas jį išgirdo? Taip taip, prieš savaitę jis net nemokėjo paprasto „Tėve, mūsų“, bet kai Aleks Išgyveno aną savaitgalį, jis lėkte nulėkė pas mamą, ir nieko nesakęs čiupo maldaknygę. Dvi dienas nepaleido iš rankų....
Gabrielius švelniai glostė jos juodus plaukus. Vieną ranką priglaudė prie jos rankos.
Aleksa juto jo rankas. Juto jo žvilgsnį. Girdėjo jo tylų alsavimą. Girdėjo jo lengvus atodūsius. Bet ją vėl pašaukė. Dabar Jis buvo arčiau. Ir ji išsigando. Norėjo eiti ir pasilikti. Kaip pasielgti? Jei pasiliks pas Gabrielių, net negalės vakarais pasivaikščioti. Negalės pataisyti jam skanios vakarienės. Juk ji bus prikaustyta prie lovos... Aleksandra pasirinko Jį. Jis taip gražiai ją šaukė. Rankoje laikė rožę. Aleksa bandė stotis. Atsistojo!
Aparatai, prie kurių mergina buvo prijungta, pradėjo pypti. Vis garsiau ir garsiau.
- Gydytoją! – Šaukė išsigandęs vaikinas, - Gydytoją!
Ją kažkur vežė. Ne. Ne ją, o jos kūną! Nes pati Aleksandra ėjo su Juo!
Staiga jis ją paleido... Aleksa atsisuko ir nustebusi žiūrėjo į jo gražias, geras akis. Jis nusišypsojo:
- Dar turi atsisveikinti su juo...
DIEVAS išnyko. Išnyko ir šviesa tunelio gale, į kurią mergina taip norėjo patekti.
Mergina nusijuokė. Labai garsiai. Ir puolė Gabrieliui į glėbį...

Aleksandra atsimerkė. Sunkūs vokai pasidavė. Tos mėlynos akys, kuriose visada švietė džiaugsmas, dabar buvo įdubusios ir labai liūdnos. Lūpos, nuo kurių niekada nedingdavo šypsena, dabar buvo ištinusios ir pamėlusios.
- Gabi... - sušnabždėjo mergina
Vaikinas pribėgo prie jos. Jis nusišypsojo. Drebančiom rankom glostė tai galvą, tai rankas.
- Aleks, - verkė jis, - Sakiau, kad pasveiksi... Sakiau....
Aleksandra nesišypsojo. Mėlynas akis aptraukė migla. Ji vos pirštu palietė jo delną.
- Gabi, mane šaukė... – Lėtai kalbėjo ji, vos judindama lūpas. - Eisiu... Šią naktį manęs nebe... nebe...
- Ša, mažyle, ša. – Ramino ją ir save Gabrielius.
Vaikinas negirdėjo jos žodžių. O gal ir nenorėjo išgirsti... Jam buvo sunku... Sunku žiūrėti į mirštančią merginą.
Abu žiūrėjo vienas į kitą, bet jų akys nesusitiko. Abiejų akys nebespindėjo. Mergina žiūrėjo į jo pilkas akis, kuriose matė baimę, skausmą, nežinomybę. Gabrielius matė jos veidą. Tyrinėjo plaukus, akis, lūpas. Veidas buvo išbalęs, skruostai įdubę. Vos vos juto jos gyvybę, nusirito viena ašara...
Vyriškis atsitiesė. Drebančia ranka glostė merginą. Jis jau nebeslėpė ašarų. Ašaros riedėjo viena po kitos ir riedėjo. O jis nesuprato kodėl jos rieda... iš džiaugsmo, kad Aleksandra pabudo... ar, kad jos paskutinis vakaras žemėje... ji pati taip sakė...
- Gabi, kodėl man... taip..? Kodėl tau taip..?
Ji buvo užsimerkusi. Tik tylūs žodžiai išdavė, kad ji nemiega.
- Nežinau... - jie vienas kito neguodė. Nepasakojo vienas kitam prisiminimų. – Aleksandra, tekėk už manęs...
Gabrielius išgirdo jos atodūsį.
Ji sunkiai atsimerkė ir ilgai žiūrėjo į jį.
- Tu, suvoki ko prašai? - Ir vėl vokai paslėpė akis.
- Taip. - jis kalbėjo tyliai, balsas vos drebėjo. – Mes kartu jau taip ilgai... Mes jau taip seniai to norėjom... Tik mūsų darbai, mūsų svajonės nebūtų išsipildžiusios... Bet dabar jau galim. Tavo svajonė išsipildė – drabužių dizainerė. Mano...
- Gabi, bet aš gi ... mirštu...
- Visada būsi su manim! Mes juk to norėjom. Mes mylim vienas kitą... Ar to mažą? Prašau...
- Tavo gyvenimas... Mano gyvenimas... Aš sugadinsiu tau gyvenimą...
- Aleks, mano gyvenimas senai nebe mano. Aš visada norėjau kitokio... Su tavim. Aš myliu tave!
- Myliu tave. – Lyg aidas, atkartojo mergina.
- Prašau...
Mergina atsiduso. Sunkūs vokai nepasidavė. Neatsimerkė. Ji jau nebegalėjo pajudinti rankos pirštų. Alsavimas pasidarė lygus ir vos vos girdimas.
Gabrielius atsistojo. Atsirėmė į palangę.
- Gerai...
Vaikinas pamatė kaip sujudėjo merginos lūpos. Balso jis neišgirdo, tik lūpas...
Jis tyliai išėjo iš palatos. Ėjo į lauką. Reikėjo viską gerai apgalvoti. Paskambinti. Atsisėdo ant suoliuko. Išsitraukė telefoną, surinko direktoriaus numerį. Pradėjo laukti signalo...
- Klausau.
- Sveiki, čia Gabrielius...
- Sveikas. Kaip Aleksandra?..
Vaikinas iš nuostabos kilstelėjo antakius, bet neišsidavė, kad nustebo.
- Kai tik ji pabus mes susituoksim...
- Ooo... Ji sveiksta?
- Paskutinis vakaras žemėje...
Abu kiek patylėjo.
- Atvažiuokit aštuntą, - Gabrielius pažiūrėjo į laikrodį – be kelių minučių šešios. – Su žmona. Reikia kunigo... Reikia...
- Suprantu tave. Ji mano krikšto dukra...
Abu neatsisveikinę padėjo ragelius. Gabrielius išsitraukė cigaretę. Rūkė ilgai. Žvelgė į tolį. Žiūrėjo į žmones. Visi skubėjo. Vieni ėjo, kažko nuliūdę, susikūprinę. Kiti laimingi, susikibę už rankų.
Vaikinas užsimerkė. Kai atsimerkė, pamatė smilkstančią cigaretę ir giliai įtraukė į plaučius, nuorūką išmetė. Išsitraukė kitą cigaretė. Nedegė. Tik sukiojo tarp kairės rankos pirštų ir atidžiai sekė ją žvilgsniu. Jis nieko negalvojo. Gal ir nenorėjo galvoti. Negalėjo...
Lėtai cigaretę prisidėjo prie lūpų. Dešine ranka uždegė cigaretę.
Dabar atidžiai sekė laikrodžio skundinę rodyklę. Tik tak, tik tak...
- Neskubėk... neskubėk, - Kalbėjo jis žiūrėdamas į rodyklę. - sustok nors trumpam... Nors minutei.
Rodyklė neišgirdo Gabrieliaus prašymo. O gal išgirdo, tik negalėjo laužyti jau senai esamų taisyklių...
Suskambo telefonas. Lyg staiga  prikeltas iš miego vyriškis krūptelėjo. Nustebęs žiūrėjo į telefoną kelias akimirkas, po to priglaudė jį prie ausies .
- Klausau...
- Mes jau važiuojam. Kastytis visus išleido. Iš pradžių nieko nesakė apie... apie Aleks ir tave...
Gabrielius klausėsi atidžiai. Nepertraukinėjo Romualdo. Jis tik žiūrėjo į savo batą, bet tikriausiai nieko nematė...
- Mes būsim ligoninėj po septynių. Nors mašinų nedaug, bet žinai...
Vaikinas krūptelėjo. Jau buvo be kelių minučių septinta vakaro. O atrodė, kad tik prieš minutę išėjo į lauką atsikvėpti. Atrodė, kad prieš minutę kalbėjo su direktorium. Vis dar buvo nustebęs jo pasidomėjimu apie Aleks.
-Ei ei ei... Pakalbėk su manim. Gal ką atvežt, mes čia prie parduotuvės sustojom...
- Prie parduotuvės? – Jis sutriko, pasimetė.
- Gabi, o tu, - Romualdas nutilo. Jis aiškiai girdėjo draugo alsavimą. – Tu žiedus turi?
Prieš atsakydamas draugui Gabrielius užsimerkė. Siaubingai skaudėjo galvą, akyse temo.
- Turiu. – Šiaip ne taip išspaudė.
Jie neatsisveikino. Ragelius padėjo vienu metu.
Vaikinas pagalvojo, kad niekada jam taip neskaudėjo galvos. Ir jis suprato, kad galvą jam skauda nuo surūkytų cigarečių. Tiek niekada nerūkydavo. Ranka nuslydo prie cigarečių pakelio. Atidarė. Vos trys cigaretės nejudėdamos gulėjo pakely. Prisiminė, kad pirko pakelį iš ryto, kioskely, skubėdamas į ligoninę... Atsirėmė į mūro sieną. Palaukė, kol svaigulys praėjo, tada atsitiesė, pasirąžė ir nuėjo pas Aleksandrą.