Apsakymėlis

Šviesios dienos ašaros

Zigmukas jau ketvirtokas. Dabar jis šiaip taip apmuturiuotas iš pilkai žalsvų kareiviškų autų pasiūtomis žekėmis, apsiavęs juodai blizgančiais naujais kaliošais, apvilktas nusitrynusiu švarkeliu ir vilnoniu iš mėlynos ir skaudžiai raudonos medžiagos sukombinuotu treningu, su draugais davėsi po mokyklos kiemą.
Ūžavo rudens vėjas, žeme nešiojo dar apsausėjusius ir parudavusius klevų ir liepų lapus, lenkė ir lingavo užpernai apipjaustytų liepų jau ataugusius ūglius...
Tarybų valdžia nusavino ir mokyklai atidavė klebonijos kiemą, medžiais apsodintą keliuką, kuriuo anksčiau, ilga juoda jupa apsivilkęs, jaunas kunigėlis eidavo į bažnyčią ar vaikščiodamas skaitydavo brevjorių.
Zigmukui atrodė, kad jis ne savo kojomis laksto, o kartu su vėju skraido vėjuotoje kiemo erdvėje. Vėjo gūsingi sūkūriai, dingojosi jam, tik padeda, kaip varnoms prieš vėją, visai neplasnojant sparnais, staigiai ir stačiai nerti į viršų arba nusileisti žemiau, o per drabužį prasiskverbęs šaltas vėjo kvėpavimas — tik reiškė, kad jis skraido gerai, kad yra iš visų jėgų išsijudinęs ir dėl to jam ne tik kad nebuvo šalta, bet buvo gera... Jeigu vėjas būtų mažesnis, rodėsi jam, neūžautų ir nepūstų, būtų labai karšta ir skraidyti, pakilus nuo žemės, būtų neįmanoma...
Žemėje siautėjo ruduo, bet danguose buvo pilna šviesos. Ji pleveno kartu su vėju pažemės krūmokšniuose ir ruduose lapuose, ji gūsingai daužėsi į netolėse baltuojančius bažnyčios bokštus, lindo Zigmuki į akis, vertė gerai nusiteikus skraidyti visu matomu akiračiu. Dar vienas kitas stipresnis vėjo gūsis ir debesys turėtų nusmukti, o sprangi saulės šviesa kontrastingai driokstelėti į rudus vėjo sūkūrio vidury besispiečiančius lapus, nupilkusias keliuko balas, baltais rėmais apvedžiotus buvusios klebonijos langus, už kurių dabar yra klasė, suolai, mokytoja ir juoda lenta. Ir tada viskas nutvaskėtų spalvingu šviesos geltoniu, lūžtančios šviesos ir šešėlio magija, kuri judėtų kartu su langais, medžių šakomis, bėginėjančiu ir skraidančiu po kiemelį Zigmuku...
Bet kai saulė šviesdavo, tas dabar juntamas ir įsivaizduojamas šviesos žaismas Zigmuko akyse lyg ir išnykdavo. Gražiauusia ir įdomiausia buvo kaip tik dabar, kai taip reikia ir niekur nėra saulės, kai jis skraido po kiemą ir šviesos prisigėręs vėjas blaško ir gainioja lapus, ūžaudamas kimbasi su medžių šakomis, švilpia perrėžtas telefono laido, lenda per drabužį prie įkaitusios Zigmuko nugaros. Ir kai erdvės šviesa, visai dar ne saulės, taip nori prasimušti pro greitai dangumi plaukiantį miglos pilkumą — čia suplonėjantį ir virstantį bemaž permatomomis debesų draiskanomis, čia vėl sustorėjantį ir patamsėjantį — štai ta negęstanti ir banguojanti su vėju erdvės šviesa ir saulėtų dienų atšvaitai prisiminimuose ir buvo pati šviesiausia laukimo valanda. Ir tą valandą — dabar ilgoji pertrauka — Zigmukas ir dūko po buvusios klebonijos kiemą kunigų nuvaikščiotais takais. Tas takas gerai matėsi ir sėdint suole pro platų klasės langą ir visada viliodavo jo  akis ir kojas...
Zigmukas prisimena ir dar senesnius laikus. Tada tas kiemas dar tebebuvo aptvertas aukštų statinių tvora ir vadinosi “klebono sodu”. Kai pavakariais Zigmukas eidavo į bažnyčią melstis, jis sustodavo prie tvoros ir pro mažytį plyšelį žiūrėdavo į niekada nematyto ir paslaptingojo kiemo vidų. Kartą jis ir pamatė keliuku tarp ūksmingų liepų bevaikščiojantį jaunąjį kunigėlį. Dabar tų tvorų nebebuvo ir po sodą važinėjo ūkio traktoriai. Jie išvažinėjo ir pramynė per buvusius žolynus daug kelių ir ant jų matosi raštuotais gumos ratais ištraiškytas sodo juodžemis ir didelės šalto rudenio vandens pritvinusios duobės. Zigmuką labiau traukė kiemo vidurys, kur sukosi rudi lapai, draikėsi minkšta, nubrizgusi, nepjauta ir pageltusi žolė, kai kur prie pat žemės gelsvai žalėjo minkštos ir tankios samanos.
Per ilgąją pietų pertrauką po kiemą paskui Zigmuką iš paskos visada lėkdavo įkaitęs jo draugas Algis. Bet jau kelios dienos Algio nebebuvo. Jis nebeatėjo į mokyklą. Zigmas jau girdėjo — Algiukas niekada nebeateis. Jį su tėvais ir seserim išvežė į Sibirą ir, vadinasi, jau niekas nebeduos Zigmukui atsikąsti gardaus obuolio, paskanauti didelių slyvų. Niekada jis nebematys plataus ir atviro savo draugo veido, atželiančio švelnaus plaukų ežiuko, gyvų ir žydrių akių, į viršų staigiai nulinkusios platokos savo raugo kaktos. Labiausiai Zigmui patikdavo Alkgiuko sumuštinis: jis ilgai ir pasigardžiuodamas kramtydavo storai kaimišku sviestu suteptą duoną ir burnoje būdavo nepaprastai skanu. Jis žinojo, sviesto geltonis ir kvapas duonos kąsnį padarydavo tokiu dangiškai skaniu ir slydžiu, kad, atsikandęs sumuštinio, jis turėdavo sustoti ir pasigardžiuodamas pamažu kramtyti, nes belėkdamas galėjo užsimiršti ir, nieko nepajutęs, tą skanėstą tuoj pat stačią praryti. Kramtydamas Zigmukas išmaningai ir tyliai gėrėdavosi trumpute ir nepakartojamai saldžia valgymo akimirka... Ne tik sumuštinis, bet ir gerumu žėruojančios Algiuko akys, ir užuojautos, globos ir atsidavimo tonais skambantis balsas — viskas Zigmukui būdavo gardu ir dėl to jis su Algiu buvo artimi draugai. Žinoma, nieko negalėjo pagadinti tai, kad belekiant kiemo takais, Algiukas vis atsilikdavo, vis nesuspėdavo. Rodėsi, kad kitaip ir negali būti, nes jis skraidė, o Algis buvo gerokai stambesnis ir sunkiu retu žingsniu luibindavo jam iš paskos...
Draugas atsinešdavo į mokyklą visokiausių savo knygų ir Zigmukas, kaip tikroje bibliotekoje, prieš paimdamas knygą turėdavo pasirašyti ant nedidelio dailiai suliniuoto popieriaus lapelio. O kai knygą grąžindavo, tada ant to paties lapelio pasirašydavo Algis. Pastaroji knygelė liko negrąžinta, nes tą rytą Algiukas nebeatėjo į klasę. Tą knygą vėliau Zigmukas mėgino skaityti, bet, kaip ir su kitomis, nieko gero neišėjo. Paskaitė kelis puslapius ir nerado joje nieko įdomaus. Ir šiaip jau, žiūrint Zigmuko akimis, tik kvailas padaras gali sėdėti prie knygos. Kaip tu, žmogau, gali dėlioti ir šlebezdavoti raides, vis galvoti, ką ten skaitei pradžioje, nervintis dėl kiekvieno kelis kartus bandomo perskaityti žodžio, kai kiemas auksodavo užlietas saulės šviesos, judėdavo vėjo supami medžiai, kvepėdavo obuoliai, amžinu ir skaudžiu ilgesiu degdavo širdyje noras bėgti prie upelio ir maudytis skaidriame vandenyje, sutikti ten būrį draugų ir gyventi tikru pasauliu, kuris buvo sudėtas ne iš juodų ir gedulingų raidžių ir beprasmių sakinių, o iš tikrų, pačiupinėjamų daiktų, iš tikrų draugų ir tikrai girdimų ir ore skambančių balsų... Ne, Zigmukas negalėjo šio tikrojo pasaulio išmainyti į knyginį, kurio mintys trūkinėdavo į mažus tuščius burbuliukus, nelyginant užtrino riebalų lašeliai liesoje ir vandeningoje pietų sriuboje... Ir Zigmukui niekada nepavykdavo, kaip ir perskaitytų puslapių, sudėti jų į vieną didelį daiktą.
Staiga Zigmukas stabtelėjo, apsikabino dailiai rievėtą ir patamsėjusį liepos kamieną. Jis pailso. Kaip būtų gerai, jei čia pat būtų Algis... Bet jis nežinojo, kur dabar jis yra ir nieko niekam negalėjo nei pasakyti, nei paaiškinti... Kvėpavo tankiai, o vėjo gūsiai ir iš dangaus sklindanti šviesa siautėjo iš visų pusių ir gaivino veidą, ištiškusias mintis, akių lėlytes. Pro vėjo ūžesį dabar nebuvo girdėti net karvių, kurios buvo atimtos iš išvežtųjų žmonių, pargintos ir uždarytos buvusioje klebono daržinėje. Jos jau trečia diena nešertos ir nemelžtos laidė savo balsus į šį keistą iki šiol joms negirdėtą, nematytą ir alkaną pasaulį. Jų čia buvo daug, visokiausio plauko ir stambumo. Vienos buvo pririštos, kitos palaidos ir visos jos mykė ir kaklus ištiesiusios baubė, neramiai blaškė ausimis, žvelgė viena į kitą ir į tuos, kurie atlupę ir praskietę daržinės sienos lentą, pro atsidariusį plyšį žiūrėjo į jas...
Kažin, ar tos karvės dar tebevargsta? Per vėjo ūžesį jų baubimo nebuvo girdėti. Pakliuvo gera dienelė, o, be to, Zigmukui nusibodo be tikslo skraidyti. Jis nutarė tuoj pat nuskristi iki tos daržinės. Štai jau ir keliukas, ir žalzganai ir kietai ore styrantis uosynėlis. Ta vietelė Zigmukui buvo gerai žinoma, nes čia jie pjaudavosi “vokiečiui” žaisti lazdas. Lazdos išeidavo geros ar net rinktinės, nes dvimetinių ūglių galūniniai pumpurai kėpsodavo ant sustorėjusių į šonus atsikišimų. Vieną jų nupjovus, lazdos gale išeidavo kablys ir kai reikėdavo “vokietį” sprigti iš “dvaro” (žemėje įduobto rėželio), tokia lazda jį gerai užkabindavo ir “vokietys” (3 — 5 centimetrų pagaliukas) lėkdavo greitai, bemaž švilpdamas. Be to, lazda gerai ir tampriai linkdavo ir su ja žaisdamas, buvai bemaž tikras, kad išloši...
Tą rytą, tai buvo antras rytas, kai klasėje nebebuvo Algio, vaikai bepjaudami lazdas pastebėjo — “klebono daržinėje” kažkas buvo nebe taip. Kažkas uždarė ir užrakino visada atviras, plačias ir sunkias jos duris, o aplinkui, įsispaudusių į žolę ir kelalį, buvo daug automobilio vėžių. Vaikai net išsigando, kai atplėšę aptręšusią lentą, žvilgtelėjo vidun. Daržinė sausakimšai buvo prigrūsta gyvų, juodų ir baltų spalvų lopiniais išmargintų ir judančių karvių.
Viena jų, matyti išprotėjusi nuo alkano ir beprasmio buvimo šiame kalėjime, nusitraukė nuo saito, baubdama ir išsprogusiomis, kraujo prisruvusiomis akimis dairydamasi į visas puses, žirkliojo po daržinę ir darė “tvarką”. Sustoja prie kurios nors trumpai ir kietai ant saito pririštos karvės, kuri tuoj metasi į šoną, norėtų atsisukti priešais ir parodyti savo ragus, bet ją laiko saitas. Tuo trpu tvarkdarė, nuleidusi žemyn storą ir tvirtą sprandą, žengia kiek į priekį, ragais užkabina pririštosios šoną ar šlaunį ir smarkiai trūktelėja į viršų. Lygiame užpultojo gyvulio kailyje tuoj pat atsiveria kraujuotas pailgas plyšys, bėga per plaukus šviesiai raudonas kraujas ir laša ant priterštos žemės... Tvarkdarė kiek pailsėjusi eina prie kitos aukos ir vėl imasi savo kruvino darbo. Pririštosios karvės draskosi ir sukasi, iš visų plaučių pučia orą, šnypščia, net seilės joms drimba iš burnos, bet niekur negali pasidėti — saitelis trumpas. Kitoji, kiek smarkesnė ir gudresnė, taip lengvai tvarkdarės neprisileidžia ir su užpakaline koja taip trinktelėja jai į prusną, kad šiai net akys apžilpdavo ir belikdavo tik apsilaižyti. Prie šios daugiau ji nebelįsdavo, spūdindavo tolyn.
— Tai velnio išpera...— sako kažkuris iš vaikų.— Reikia lįsti į vidų ir tai pasiutėlei apskaldyti šonus. Kitaip ji nesiliaus...
— Lįsk, lįsk, o kai išlįsi, būsi kaip ta — kruvinuoju pasturgaliu...
— Nebijok, aš tokią gražuolę dar sugebėsiu sutvarkyti...
— Lįsk, lįsk — parodyk, ką gali...
Bet per tą pertrauką jie nebesuspėjo nei beįlįsti, nei ką daugiau padaryti, išgirdo skambutį ir visi nudūmė į klasę. O čia juos kietai prigriebė mokytoja:
— Ten eiti negalima. Kad daugiau nematyčiau. Jei mano žodžių neįsidėsite į galvas ir neklausysite — tuoj pat keliausite namo atsivesti tėvų...
O atsivesti tėvus daug kam ir daug ką reiškė. Daugeliui rimtą šventinimą diržu. Gudresni ir drąsesni bebūdavo tik tie, kurie tėvų neturėjo. Bet šį sykį ir jie bevelijo patylėti...
Apie Zigmuko draugą Algelį mokykloje buvo uždrausta net kalbėti. Lyg jo nebūta, lyg nebūta jo suolo, lyg nebūtų jo knygų, kurias jis atnešdavo skaityti, lyg nebūtų jo giedrių ir gerų akių ir mielo balso, lyg nebūtų obuolio ir skanaus sumuštinio, kurių ragauti per ilgąją pertrauką Zigmui taip labai tebesinori...
Prie daržinės per pertraukas vaikai nebeėjo. Nors jie mokytojos taip baisiai jau ir nebijojo, bet čia buvo ne vien mokytoja. Čia buvo tai, ko ir mokytoja bijojo, vengė net užsiminti. Ir šiomis dienomis visi lakstydavo po kiemą, o į netolėse riogsančią daržinę žvilgčiodavo tik iš tolo...
Kitą dieną po pamokų, kai jau mokytoja buvo išėjusi namo, vaikai  vėl susirinko prie daržinės. Bemaž kiekvienas atėjo nešinas kokį indą. Ir ne bet kokį, o švarų ir paimtą iš namų.
Karvės tebebuvo daržinėje ir, kaip ir pirma, niekas jų nesaugojo. Kai kurioms karvėms ant šonų tamsavo sukrešėjęs juodai raudonas kraujas. Apie tas karves jau sukiojosi ir viena kita tamsiai mėlyna didelė musė. Bet “tvarkdarės” karvės nebesimatė. Ant plūktos daržinės aslos buvo tiršta karvašūdžių ir, žvelgiant pro plyšį, į nosį trenkė aitrus šviežio mėšlo dvokas.
Vaikai atlupo dar vieną lentą ir Urkų Paliukas, kuris visur ir visada buvo pats drąsiausias, pirmasis įsismaukė į daržinės vidų. Jis tuoj prisiartino prie didžiuliu tešmeniu nenustygstančios karvės, bet ta baidydama jį sušnypštė ir metėsi į šoną, paskui neramiai papurtė galvą ir norėjo atkišti ragus, bet neleido saitas. O Paliukas užsispyrusiai, atkišęs ranką ir vis kartodamas kažkokį žodį, pamažu slinko arčiau jos, trynė su ranka jai šoną, paskui ilgą ir rauplėtą kaklą, pažandes ir ta karvė pamažu prie jo lyg ir prijunko, nebesidraskė. Po kiek laiko, matyt nuo suprasto ir pareikšto abipusio gerumo ir žmoniško elgesio, susigubijo karvės širdis ir jai iš akių pradėjo riedėti didelės ašaros...
— Žiūrėkit,— rodydamas į tešmenį šaukė Paliukas,— iš papų net nemelžiant jau laša pienas! Aš tuoj tau, vargšelė, palengvinsiu, tuoj,— kalbėjo jis prijaukintajai karvei jau visai palįsdamas po jos pavilve ir pradėdamas čiupinėti pieno pritvinkusius papus bei taisydamasis melžti.
— Pats tikriausias melžėjas,— suabejojo vaikai,— juk tu, kaip gyvas, nesi nei karvės matęs, nei šalia jos stovėjęs...
Bet Paliukas jau mūsų kalbų nebesiklausė. Atsitūpė šalia ir įniko melžti. Nesisekė. Daug pieno čiurkšlių ėjo pro šalį, kitos ir į išaugtinio švarko rankovę. Vaikai sujukdavo ir vėl nutildavo, o Paliukas kartas nuo karto riebiai ir vyriškai nusikeikdavo. Bet po keletos minučių jis karvę pradėjo melžti kaip tikra melžėja. Karvė dairėsi į šonus ir į Paliuką, bet ramiai stovėjo ir vis ašarojo...
Baigęs melžti, jis čia pat atsivertė ir kiek nugėrė.
— Tai skanumėlis... Tokio šviežio ir šilto, bemaž tiesiai iš papo, savo amžiuj niekada nesu gėręs...
Po kiek laiko jau visi vaikai sulindo į daržinę ir kiekvienas jaukino sau po, dvi dienas nemelžtą, karvę. Prisijaukinę ėmė melžti. Kiekvienas darbavosi kaip sugebėdamas, bet pieną iš spenio ne visi tesugebėjo išspausti. Kitajam nemokšai karvė taip vožtelėjo užpakaline koja, kad tas, kelis kartus apsisukęs ir perkritęs ant mėšlino kluono, savo puodelio turėjo ieškoti kitame daržinės gale... Kai karvių melžimo aistra atlėgo, vaikai per plyšį vėl išsismaukė į lauką ir sustoję dalijosi įspūdžiais.
— Visas išmelžus, pieno nepaneštume...
— Pražus gyvuliai,— bėdavojo Paliukas.
— Ko jau?— prieštaravo jam.
— Ko, ko?— atsikirtinėjo Paliukas.— O kiek karvė gali būti nemelžta? Jos tešmuo gali susprogti. Buvo ir nebėra tešmens, tik kraujas ir mėsgaliai...
— Negali būti...
— Negali... O kiek kartų per dieną karvė yra melžiama?— vėl rėmė prie sienos netikinčiuosius...
Visi nutilo, kiekvienas bandė įsivaizduoti, kaip baisiai turi atrodyti karvė su susprogusiu tešmeniu.
Dabar prie daržinės Zigmukas atskrido vienas. Jis jau pamiršo mokytojos draudimą ir duotus priesakus. Sieninės lentos tebebuvo neprikaltos ir, pajudintos ranka, jos lengvai prasiskleidė. Karvės, kaip ir pirma, birbė ir mūkė, tik jų balsai buvo dar labiau užkimę. Reta karvė bestovėjo. Visos klausėsi, kaip vėjas judina daržinės sienas, kaip beldžiasi į stogą, kaip visas pastatas cypčioja ir virpa nuo didelių vėjo šuorų...
Zigmukas, prispaudęs skruostus prie lentų, ilgam įsistebeilijo į daržinės vidų ir karvių vaizdas kažkur lyg ir nuplaukė, beliko neaiškūs sienų kontūrai, iš kažkur pro priešingos sienos lentų plyšius, tartum ilgi spygliai, smingantys šviesos pluoštai. Zigmukui pasirodė, kad visa daržinė sapnuoja žalią, kvepiantį lankų šieną, žalią žydinčią pievą ir tą patį sapną sapnuoja išbadėjusios karvės.
Dabar Zigmukui buvo gaila ne tik tų vargšų gyvulių. Gailesys susiliejo su Algiuko netektimi ir jam tarpunosyje lyg kas karštu geležim sukiojo ir skaudžiai spaudė gerklę, svilino paakius. Viskas aplinkui apsitraukė vandeninga ir nepermatoma migla. Per tą miglą atrodė, kad ašaroja pilkos daržinės sienos, gulinčių gyvulių tumulai, pilka dienos šviesa ir net beprasmis vėjo vaitojimas...
Kai Zigmukas išgirdo skambutį ir nusiskubino į klasę, pasirodo po ilgosios pertraukos buvo prasidėjusios jau dvi pamokos...