Tuštuma.

Besivydamas laiką, aš nusprendžiau sekundei sustoti, atgauti kvapą.
  Vaizdas išnyko, garsai išnyko. Pasidarė ramu ir gera. Patekau į tuštumos karalystę. Čia nebuvo vaizdo, bet aš puikiai žinojau kur esu. Aš stovėjau ant minkštų tuštumos grindų, maloniai, tarsi ant pagalvių. Bet koja nesmigo žemyn, stovėti buvo lengva ir gera. Tada griuvau į savo tuštumos lovą ir tarsi išnykau. Tuštuma mane apklojo savimi. Čia nėra rūpesčių, vargo, darbo, nuovargio, skausmo, ilgesio, liūdesio, užuojautos, nejaukumo. Čia esi tik tu... Nėra praeities, nėra ateities, net nežinau ar dabartis yra. Čia labai gera. Prabuvau ten tarsi sekundę, tarsi amžinybę. Kai nėra minčių, nėra kas skaičiuoja laiką.
  Staiga, tarsi iš niekur atsirado spalva. Vėliau kita ir dar kita. Spalvos įgavo formą, spalvotos rankos čiupo mane ir tempė į spalvų chaosą. Aš vėl grįžau į pilnatvę. Pilnatvei reikia manęs, bet ar man reikia pilnatvės? Vėl pradėjau vytis laiką. Negalėjau sustoti, nes kamavo baimė ir abejonės.
  Nusprendžiau nebestoti. Galbūt tuštumoje ir labai gera, bet tuščias juk tu nesi žmogus.