Kitoks gyvenimas.Senukas.

Jau keletą savaičių užliejamose pievose mažos trobelės stovėjo  apsemtos vandeniu . Seneliuko namelis  persikreipęs  traškėjo. Mažame kambaryje,  užtvindytame vandeniu, ant aukštai  iškeltų  lentų  sėdėjo du vyrai . Abu, apsiavę guminiais batais, nuleidę kojas į vandenį, jį  judino ir drumstė. Nuplauta lękštė nuo lentynos plaukiojo po kambarį pirmyn ir atgal.
    ---O kodel    tavo toks keistas  vardas, drauguži? ---susidomėjo  senukas.
    ---Ligoninėje sustodavome į eilutę, kai slaugytojos dalindavo vaistus. Juos sukratydavo  į  pravertas burnas. Užsigerdavome kisieliumi.  Kai pakviesdavo mane, visada atsakydavau – nesu. Visi nusišypsodavo, o vaistus vis tiek turėdavau išgerti. Taip ir praminė- Nesu. Aš lyg ir negyvenau  visus tuos dvidešimt metų-manęs NEBUVO ir dabar NĖRA.
Senukas susimąstė. Ilgai tylėjo. Tylą nutraukė Nesu:
    --- O kodel  tavo vardas toks neįprastas-Saliamonas?
    --- Tai mano paslaptis, sūnau. 
    --- Išgerkim, Saliamonai!
Abu gėrė alkoholį, užkąsdami rūkytais lašinukais su  pipirais  ir svogūno griežinėliais.
    ---Žinai, Saliamonai, ilgus metus negalėjau  gyventi taip, kaip  norėjau.
    ---Čia galėsi gyventi  taip, kaip  norėsi.

Vanduo kilo aukštyn ir iki gultų liko  vos pusmetris. Senukas ruošėsi  miegoti..
      ---Aš išsemsiu vandenį- tvirtai nusprendė  Nesu .
      ---Semk, sūnau, ---Saliamonas greitai užknarkė. Nesu  sėmė ir pylė vandenį iš kambario  laukan pro  langą, o pro durų apačią jis  vėl veržėsi vidun. Vanduo pamažu  plovė  susikaupusį kartėlį, valė apsunkusią  jo  sielą . Nesu jautė atslūgstančią įtampą, visą  laiką kausčiusią  kūną ir  jis  pirmą kartą  per ilgus sirgimo metus  pajuto  palengvėjimą.
      Ryte  nuo gultų abu  žiūrėjo į vandenį. Naktį jis dar labiau pakilo .
      ----Saliamonai, aš visada norėjau užsiauginti ilgą barzdą, tokią, kokią turėjo  Mozė . Mačiau šventuose paveiksluose.
      ---Augink, sūnau.
      ---Dėkui.

      Dieną Nesu įlipo į aukštą pušį ir ilgai žiūrėjo į vos akimis užmatomą eglyno pakraštį. Žiūrėjo ten, kur liko  jo  namai.... Namai, kuriuose daug daiktų;plastikiniai langai, laminatas, ant kurio lieka šlapių kojų pėdų žymės, sintetinės užuolaidos  su perspaustos musės kraujo dėme. Juose  nėra gyvybės-mąstė Nesu.
    Iš kišenės  jis  išsiėmė laišką, rašytą žmonai iš ligoninės, bet nespėtą išsiūsti . Skaitė pats sau.,, Šiandien penktadienis . Laukiu atvažiuojant. Atvežk: kiaulės ausyčių, rūkytą kumpį, kraujinių vėdarų, kiaulės uodegą su žirnių garnyru, kepeninės dešros,, kiaulės pūslę (pažiūrėsim ar šį met bus ilga žiėma) ir t. t‘‘. Nesu sulankstė laišką  . Galvojo apie žmoną. Ji atvažiuodavo su paprastom lauktuvėm, įduodavo jas  kaltai nuleidus akis- vėl ne viską atvežė .
    ---Šiandien  virsiu kiaulės uodegą su žirniais, labai skanu. — sučepsėjo lūpomis  Nesu.
    ---Virk, sūnau.
  Tą dieną    žmonės valtimis  į apsemtas sodybas atplugdė daug maisto produktų . Saliamonas juos  sukrovė ant sausų lentų. . Nesu  pamiršo  kiaulės uodegą su žirnių garnyru.

  Abu užsirūkė pypkes. Kai  Nesu. namuose  rūkydavo, visi pykdavo . Kartais sūnus pypkę paslėpdavo ir jis  ilgai jos ieškodavo .
  ---Šiandien skalbsime  rūbus--- kostelėjo  senukas. Sėdėdami ant gultų, sumerkė  marškinius į vandenį ir juos išsivelėjo. Padžiovė ant pušies  šakų-rūbai kvepėjo  mišku, vandeniu ir vėju.
  --- Potvynis  atslūgo— ramus Saliamono balsas.
        Abu prisėdo ant slenksčio . Nesu prisiminė vaikystę..... Tėvas sužvejodavo  daug žuvų. Mama virdavo žuvienę. Visa šeima susėsdavo prie apvalaus stalo - namai kvepėdavo žuvimi.
  ---Saliamonai, mes galim žvejoti. Mėgstu valgyti  keptą žuvį.
  ---Puiku, sūnau. Pasodinkime bulvių. Valgysim  žuvienę su bulvėmis.
    Nesu sodino bulves į senuko paruoštas vagas. Kai baigė sodinti, Saliamonas  gudriai mirktelėjo:
  ---Potvynis  išardė mūsų šulinį. Reikės iškasti naują, kad turėtume vandens.
Nesu  vėl  užplūdo  prisiminimai...... sulaikęs kvėpavimą stebėjo, kaip tėvas  leido rentinius į  iškastą šulinį. Visa šeima iš viršaus žiūrėjo i šulinio dugną .
    Nesu ir Saliamonas  labai ilgai  kasė naują šulinį Suleido rentinius . Abu  gėrė  dumblu kvepiantį vandenį iš  šulinio, iškasto savo pačių rankomis. Nesu jautė, kad įtampa ir nerimas, kas dieną vis mažėjo be jokių vaistų.
  ---Saliamonai, pagaliau aš jaučiu, kad esu gyvas! Aš ESU ir  noriu gyventi! Aš- žemės kūdikis ir niekur nenoriu iš čia išeiti.
  ---Aš taip pat—abu apsikabino. ---Tavo siela sveiksta, drauguži. Bet pažiūrėk, vanduo paplovė mūsų namo pamatus, išvertė duris-mūsų laukia daugybė  darbų. Kartu  įveiksim visus sunkumus.

      Kitą dieną  Saliamonas atsinešė senąją armoniką. Ją išsaugojo pakabinęs  aukštai palėpėje. Nesu, dabarESU  nusiprausė, nusiskuto barzdą, apsivilko švarius marškinius, atsisėdo prie  paplautų namo pamatų ir laukė . Saliamonas  paėmė rudą su užraitytais pakraščiais  armoniką ir užgrojo....