***

Balso stygas gerai išskalauk
Negyvos jūros žiemos karščiu
Ir smėliu žaizdų užbarstyti trauk
Neleisk raudoniui kristi paukščiu

Kartą išlėkęs palakstyt ir pajutęs
Laisvę, bei smilgomis sklindančią rauda
Negrįš į smėlio pilį... Nebegrįš prakutęs
Skraidys pažemiui su vėju susiglaudę

Išskalautas balso stygas sėk į gruodą
Tarp kas penkto savo plauko pernai sėto
Gražiai skambės... Kai praskris juodu
Galbūt tuomet supras kiek daug nutylėta

Švies džiovintų jonvabalių sietynai kas mylia
Jiems išskrendant... Suduš tamsoje
Krištolinio ledo fontanai, be garso, bet kimai
Paties man kilima, tik ne aksomo, deja...

Ir kai šalčio šukės lįs į padus
Suprasi, kad jau savo padarei
Tuomet tuos purvino sniego akordus
Pradėk derint žiemos pabaigai