Tuštybės debesis

Šiandien ta diena, kada man reikia pamatyti jūrą. Apsimaunu rudas kelnes, su tobulai išlygintu kantu, baltus marškinius, megztuką ir paltą. Vieną apykaklės pusę ištraukiu, kitą sukišu po megztuku. Tada suveliu plaukus taip, kad jie atrodytų gerai, bet kiti turi galvoti, kad su jais išvis nieko nedariau. Nublizginu juodus batus ir jau galiu eiti. Pagalvoju, na ir keistuolis aš, juk nesusitinku su niekuo, bet vis tiek noriu atrodyti tobulai. Tai mano liga, taip tai liga. Nuo pat vaikystės visi man kartojo: „Oi, koks gražus berniukas! “ ar „Iš tavęs išeitų graži panelė“. Kiek paūgėjęs niekinau tokį vertinimą, nuolatos sau kartodavau, kad tai nesvarbu. Bet štai aš vienas einu prie jūros ir stengiuos atrodyt nepriekaištingai iki paskutinės detalės.

Einu senamiesčio gatve, tokia graži, saulėta, rudens diena. Jei būčiau šaltakraujis padaras, net nesuprasčiau, kad jau šalta ir galvočiau sau, kad dabar vasara. O gal toks aš ir esu? Ar vasarą kažką jaučiu kitaip? Na, bent negaliu prisiminti. Neabejoju, Ievai ši diena, tai vasaros diena, kada ją palikau. Nors viskas gražu ji nebegali pajusti tų šiltų saulės spindulių. Visa tai iš jos atimta. Ir kaip aš galiu sau leist, taip gerai apie save galvoti? Juk aš niekas, niekas. Tuščias, bevertis. Bet tos mintys yra mano galvoje ir kažkoks prieštaravimas sau nieko nekeičia.

Man einant į mane vis pasižiūri žmonės. Merginos, einančios grupelėmis ar po vieną. Jos nužiūri mane ir praeina. Atsiranda žmonių, pažiūrinčių į mane ir niekinančiai, jų žvilgsnis tarsi sako „kas toks jis manosi esąs? “. Ypač iš vyrų pusės. Niekada neturėjau daug vyrų draugų, o štai merginos mėgsta mano kompaniją.

Įlipu į keltą, dangus mėlynas, mėlynas, vieno jo pusė pradeda rausti. Pučia toks šaltas vėjas, atšiaurus. Keliantis mano oda sužvarbsta, veidas apatiškas. Bet aš noriu kažką pajausti, noriu pamatyt kaip saulė nusileidžia į jūrą. Visada gyvenau prie jūros ir nesu matęs to reginio, na gal esu, bet vėlgi, jei taip ir buvo, tai nepamenu. Kelte daug šeimų, mamos ir tėčiai, draugų kompanijos, jie daug šypsosi, kalba, naudojasi proga pasigrožėti jūra. Jaučiuosi kaip visiškai nereikalinga, prie vaizdo nepritampanti detalė. Prie manęs prieina moteris, su ilgu rudos odos paltu, ilgais aukštakulniais batais, jos plaukai dažyti gal tūkstantį kartų, akys bukos, tarsi nieko nematančios, žiūrinčios į niekur. Jis pasižiūri į mane tomis kvailomis akimis.
-Atsiprašau, jūs vienišas?
-Ne.
Leptelėju. Ji nieko nebe pasako ir nueina. Tu manęs klausi ar aš vienišas? Oi, mergyte, labai jau aukštai tu taikai. Kaip ji galėjo apie mane taip blogai pagalvoti? Pasijuntu įžeistas. Ir vėl užsižiūriu į tuos besišypsančius žmones, nors aš atbukęs, bet dalelytė manęs nori pajusti tai, ką dabar jaučia jie. Jie mylintys, laimingi. Likusi mano dalis paneigia šią mintį, vargu ar labai daug jie turi kuo džiaugtis.
Keltas pasiekia kitą krantą. Nekantrūs vaikai iškart bėga prie nusileidusio tiltelio. Tėvai bando juos sugaudyt, perspėt. Ramybės akimirka nutrūko, visi sujudo. Kažkodėl stipriau pradėjo plakti ir mano širdis. Aš nebematau paraudusios dangaus dalies, ją užstoja medžiai, dangus staigiai pradėjo temti. O ne, aš negaliu to pražiopsoti, ne dėl to pusvalandį vėliau savo plaukus, kad nepamatyčiau kaip saulė nusileidžia į jūrą. Einu greitu žingsniu, arčiau jūros stiprėja ir vėjas, linguoja medžiai, taip rūsčiai, tarsi jie pyktų ant manęs. Greitą mano žingsnį pakeičia bėgimas, aš skubu, nenoriu praleisti tos akimirkos. Bėgant į kopą man atsiveria dangus, matau raudonąją jo dalį. Sustoju, supratau, kad spėjau ir pradedu eiti lėtu žingsniu. Po truputi mano matomas vaizdas artėjo prie vietos kur dangus susilieja su jūra, kiekvienas žingsnis artino mane prie vaizdo, kurį taip troškau pamatyti. Paprasta mintis pamatyti nusileidžiančią saulę dabar buvo be galo svarbi. Žengiu dar vieną žingsnį, ir štai, jūra susilieja su dangumi. Sustingstu, visame danguje nėra nei vieno debesėlio. Tik tas kuris užstoja saulę! Tik tas vienintelis! Raudona saulės šviesa kiek prasiskverbia, ji debesį ir vandenį padažo raudonai. Širdis plaka taip greitai, kad atsisėdu, nebepastoviu, užsimerkiu. Mano akyse kraujo raudonumo saulė, dažanti raibuliuojantį jūros vandenį. Atsimerkiu, matau debesį, užsimerkiu ir vėl tą patį vaizdą, kaip mokykloje, sąsiuvinio kampe daryti filmukai, taip ir čia debesis pasitraukia ir vėl atsiranda.

Visą kelią atgal galvoju apie Ievą. Jos baltą kaip popierius odą, juodus plaukus ir mėlynas kaip pritemusio dangaus akis. Jos smulkų kūną. Tokį gležną kaip ji pati. Ji tokia trapi, švelni, nesugadinta. Kodėl aš ją palikau? Ai, taip aš nieko jai nejaučiu. Nieko nejaučiu, nes bejausmis debesis neleidžia man to pamatyti! Aš kvailys! Kaip negalėjau to pamatyt?! Nesvarbu, dabar aš tai matau, oi, kaip ji apsidžiaugs, mes kartu pamatysim kaip saulė nusileidžia į jūrą. Aš ne tam krante, turiu grįžti į krantą kur yra ji, mum labai reikia pasikalbėti, aš tiek daug noriu jai pasakyt. Kaip tie vaikai, grūduosi, bėgu į keltą, noriu pirmas įlipti ir išlipti.

Kažkas mane pastumia, aš krentu, visiškai nesuprantu kas darosi. Krentu ir prieš mane Ievos veidas, tai ji mane pastūmė! Nieko, ji nesupranta, ji nežino, aš jai viską paaiškinsiu, ji supras, mes kartu palydėsime saulę dar tūkstančius kartų. Krisdamas taip ir žiūriu į jos veidą, akimirka rodos trunka amžinai. Mano galva atsitrenkia į metalines mėlynas kelto grindis ir kaip paveiksle nutapytą jūrą dažo jas raudonai. Rodos galiu matyti kaip mėlynose, piktose, jos akyse matosi mano kraujo atspindys. Mano akys užsimerkia ir aš matau raudona saulę besileidžiančią į jūrą.