Smėlis

Tą rytą tėvas pasikinkė arklį. Vyriškai patapšnojo sūnui per petį ir nusišypsojo jam dar nesuprantama šypsena. Mediniai raitai barškėjo žvyre.

Ką ta šypsena reiškė, berniukas suprato tik tada, kai arklys vėl pasirodė kieme. Saulė jau kepino tiesiai į jo galvoje stypsantį verpetą. Tėvas nušoko nuo vežimo, pilno gelsvo smėlio. Ūmai suplojo katučių. Atrodė pavargęs, visgi dar sykį parodė retus dantis.

Papietavęs gimdytojas pasirodė tarpduryje. Vienturtis jo sūnus jau vartėsi smėlio vežime. Smaigstė eglišakius.

- Mamytė valgyt padarė, - nuplonino balsą ir nukėlė berniuką.

Smėlio dėžės tėvas nekalė. Ir smėlis buvo atvežtas ne tam. Už tvarto žiojėjo plati ir gili šiukšlių duobė, uždengta dešimtmetį skaičiuojančiomis lentomis. Žmona liepė ją užpilti: ir ožka, ir ožys ten sprandus nusilaužė. Vienturtis tik koją įkišo. Laimei.

Duobei užversti pakako poros valandų. Tėvas atrodė patenkintas. Sūnaus nebuvo matyti. Vieta už tvarto jam vis dar atrodė baugi. Ypač duobė.

Nukinkęs arklį, sūnų rado sėdintį kiemo vidury. Verkė. Klausiamu žvilgsniu pažvelgė į tėvą. Pastarasis nutaisė tokią pat, nieko nesakančią šypseną, ir nuėjo į trobą.

Vakarop motina šūkavo kiek tik išgali. Sūnus nepasirodė. Tėvas slankiojo aplink sodybos pastatus. Tuščia. Motina tekina pasileido už tvarto. Taip, sūnus buvo ten. Rausė šviežią smėlį. Susikaupęs, įnirtingai vertė delnais. Abu stovėjo, skėsčiojo rankomis. Berniukas įlipo į savo išraustą duobelę smėlyje. Rausė toliau. Ūmai iškišo galvą ir sulemeno: „Smėlis cypia“. Duobelėje pasirodė šuns koja. Judėjo.