neramu, kai nerimsta
naivu, kai šalna
niekad kojos neminta
balta šviečia spalva
kai urzgimas į ausį
akropolio lenda
ir valstiečio širdy
kraujas užterštas verda
naivu, kai gražu,
kai vaikų nebebaido…
mano Dievas mėnuly
po balas neišdžiūsiančias braido