Numirus aš

Tyla, bejausmė, tylinti, akla - tai aš
Širdis gyva, kai meilės ji pilna - tai aš

Kažkada rašiau eiles ir mačiau Tavo veidą, bet nejaučiau širdies. Kažkada skaičiau eiles ir jaučiau Tavo širdį, bet nemačiau veido. O dabar nebematau ir nebejaučiu, bet tolumoje girdžiu pasiklydusį Tavo balsą. Jis man padeda dar likti viltimi.

Jei lieptum nupiešti man save, nupiesčiau išblukusią dėmę. Nekaltinu, nors Tu ją ir išblukinai. Ko gero aš tiek pat to norėjau, o dabar jau apskritai nebežinau, kas yra norai.

Kadais  buvau maža ir sakydavau, kai padangę užtemdo plazdantys drugiai... arba, kai į dangų pakyla aitvarai... o dabar tai tik judančios formos, kaži ar jas tebematau.

Gal gali man suteikti pagalbą? Ištiesti nors ranką? Bet tam reikėtų nebebūti manimi, bent jau neatsiminti, kad kažkur yra Jis... nors ir išblukinta dėmė... eidama keliu, pamačiau pievą, žalią, vaiskią, paslaptingą. pasileidau šuoliais tarsi tolimųjų slėnių žirgas su ragu... pasileidau ir užmiršau aš vingius, siekius ir tikslus... o pievoje nėra kelių, todėl dabar čia ir lindžiu. pamiršau aš jau kokios spalvos buvo mano namas, kurioje lovoje aš miegojau, ar kuo vardu buvo mano jaunadienio šunelis, bet nuolat girdėdama aidą tarsi žinau, kad manęs ten kažkas laukia. tik jau nebepajėgiu sugrįžti.

todėl, kad ir čia labai šviesu, vaisku, paslaptinga, žalia - aš esu tamsa, akla, pilka ir tylinti... ir vis dar gyva, nes širdis... ji mylinti...

nuolatinis sielos maištas.