sudužusių svajonių viešbutis kiekvieną dieną aš vaikštau ten lipu laiptais į antrą trečią aukštą girdžiu žingsnius ranka liečiu nučiupinėtus sutrunijusius turėklus apspjaudytos sienos numestas prezervatyvas sudžiuvusi sperma ant durų rankenos
beldžiu į penktą numerį niekas neatidaro spaudžiu žemyn rankeną jos užrakintos už sienos klykteli kūdikis viršuj subilda ant žemės nusirita girtas senis taip jam ir reikia pagalvoju apsisuku ir išeinu
čia grynas oras parke prisėdu ant suoliuko šalia manęs šasteli senis rankoje batonas kišenėje kyšo butelis alaus jam gerai šiandien gražus oras giedra senis kanda batoną pabyra trupiniai čia pat suplasnoja balandžiai taikos nebėra paukščiai pilki purvini jie skečia sparnus puola prie batono liekanų mosteliu ranka išgąsdinu jie sukelia dulkes mosuodami pažeme plunksnomis
pro šalį praslenka ruduo nutriušęs jo menininko lietpaltis kairėje kišenėje teptukai dešinėje akvarelė guašas aliejiniai paletė rankoje raudonų lapų šalikas velkasi žeme gerai jį pažįstu kiekvienais metais jis praeina meta rudų akių žvilgsnį į tave klausia kaip sekasi o tu kaip visada atsakai kad jo menas tau atneša depresiją jis visada toks už šitai jį myli
stebi kaip jis eina tolyn išsitraukia storąjį teptuką išspaudžia spalvas ir tepa tepa tepa tepa ant tavęs rankų akių plaukų lūpų ilgoka jo kelionė
grįžtu į viešbutį beldžiu į duris dabar jos atsidaro einu tu neik palauk beldimas į langą ne ten niekas nebeldė tai jis ruduo taškosi dažais bijai atidaryti langą ruduo visa pavers sausiukais prie lovos randi lėlę iš tavo vaikystės ji prašo supinti kasas šukuoji jos plaukus bet jie krenta nukerpi trumpai taip dabar ji panaši į tave
surandi seną knygą verti lapą po lapo krenta raidės žodžiai sakiniai renki jie slysta per sunkūs glitūs supeliję
nereikia palik juos žemėj tegul jie šoka aplink tave atidarai langą tavasis menininkas užpila kibirą spalvų akimirka o tu jau nebe tu tik iš senos fotografijos dar spokso mažos mergaitės veidelis pasileidi bėgti negali sunku tu per lengva tu sausiukas
aš...