Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tėvas jam pasakojo: Dievas yra visagalis, jis sukūrė visą visatą, žemę, medžius, visą kas gyva. Sukūrė Adomą, vėliau iš jo šonkaulio ir Ievą. Tie Dievo neklausė šis juos ištrėmė ir prasidėjo žmonijos gyvenimas. Žmonės pykosi, kariavo, žudė, išduodavo, nekęsdavo, neužjautė ir ko tik nedarė. Bet svarbiausia tai, kad geri pateks į dangų, o blogi pragarą. Ir jei tu, neduok Dieve, Džimai, nusidėsi ir savo nuodėmių neišpažinsi, amžinai degsi pragare.

Berniukas labai mylėjo savo tėtį, gerbė ir klausėsi kiekvieno jo žodžio. Kai ateidavo laikas miegoti, mama ateidavo, apkamšydavo jį jaukioje lovoje, pabučiuodavo Džimą į kaktą, palinkėdavo labos nakties ir užgesindavo šviesą. Virš lovos švietė fosforinės žvaigždės, tada Džimas ir pats gerai to nesuprato, bet jos jam simbolizavo pasaulio platybes, minties begalybę, nuotykius ir svajones, kurias jis taip norėjo patirti.

Visgi žiūrėdamas į žvaigždes Džimas ne tik svajojo. Jis taip pat galvojo ir apie pragarą, apie kurį jam pasakojo tėtis. Dangus jam niekada neatrodė labai įdomi ar patraukli vieta, jam tai buvo vieta, kur viskas yra gerai. O štai pragaras... Jis jam asocijavosi su mirtimi, ne dangus. Kaip ten baisu! Kaip ten visi kenčia. Džimas ilgai galvodavo kas bus jei ir jis ten atsidurs, ilgai neužmigdavo po mamos bučinio. Jis vis galvodavo, kas bus jei jis numirs kitą dieną ir nebus visų savo nuodėmių išpažinęs. Dar buvo mažas berniukas, tik pradedantis pasaulį pažinti. Nieko blogo nedaręs. Greičiau atvirkščiai, jis buvo geras sūnus, tvarkingas, mylintis ir stropus. O krikščioniškoje mokykloje jis ir bendraklasius gyvenimo tiesų mokydavo, kurių pats iš tėčio klausėsi.

Vieną dieną Džimas grįžo iš mokyklos, tądien jis buvo kupinas džiaugsmo. Per dailės pamoką vaikai piešė portretą, berniukas nupiešė savo tėtį. Jis nekantriai įbėgo į mamos miegamąjį, norėdamas pasidžiaugti savo darbu, kuriuo jis taip didžiavosi, taip norėjo juo pradžiuginti tėtį. Net nepastebėjęs mamos ašarų, jis įbruko jai piešinį jai į rankas. Ši pasižiūrėjo į jį skausmo, pykčio ir tamsos kupinomis akimis, Džimas niekada nebuvo jos tokios matęs, jam tai sukėlė begalinę baimę. Tas žvilgsnis iškart priminė tas baisias mintis apie pragarą. Jis daug skaudžiau berniukui persmelkė širdį, nei mamos žodžiai:

„Tavo tėvas yra niekšas, jis negerbia tavęs ir manęs! Mūsų gyvenimas viena didelė klaida. Aš jo nekenčiu! ”

Ji suplėšė piešinį į skutelius. Džimas pravirko, susirinko piešinio plaišelius, užsidarė į savo kambarį ir ilgai verkė. Jis nenustodamas galvojo, kaip jo mama gali taip kalbėti? Juk skyrybos tai nuodėmė, nejau mano tėtis ir mama dabar amžinai degs pragaro liepsnose?

Džimas rodos verkė taip ilgai, kad net nepastebėjo, kaip su mama persikėlė į kitą miestą, beveik nebematė savo tėčio. Naujuose namuose virš lovos nekabėjo spindinčios žvaigždės, o prieš miegą mama nebepabučiuodavo, o pasakodavo koks niekšas yra jo tėvas. Naujoje mokykloje Džimo bendraklasiai buvo visai kitokie, tokie blogi, nuodėmingi. Berniukas ilgai baisėjosi, kad šie rūko, geria, muša silpnesnius, juokiasi. Ir pats pajuto prievartos skonį, kaip ir neapykantos, patyčių, žeminimo.

Jau nebe berniukas, o jaunas vaikinas nepamiršo tėčio mokymų ir jų laikėsi. Jis suklijavo iš skiautelių savo pieštą tėčio portretą, kai jam būdavo sunku ir mama nematydavo jis į jį žiūrėdavo, tada pasijusdavo geriau.

Džimas susidūrė su vis daugiau gyvenimo neteisybės. Jo bendraklasiai nusižengdavo visiem jo tėčio mokymam ir už tai būdavo gerbiami. Prasidėjo karas, nedaug vyresni už patį jaunuoliai buvo priverst eiti į karą, ten beprasmiškai mirti. Daugybė klausimų Džimui nedavė ramybės ir jis jau net nebegalvojo, kad tėtis gali į juos atsakyti.

Laikas bėgo. Džimas nebežinojo kuo tikėti. O naktimis nepamiršdavo savo baimės numirti. Tėčio portretas jam nebeteikė jokio padrąsinimo. Jis sutiko merginą. Jie ilgai kalbėdavosi, apie pasaulį, apie Dievą, apie geismus, ištvirkavimą, melą, meną, žmogų ir jo prigimtį. Kai nesikalbėdavo, jie mylėdavosi, aistringai siekė vienas kitą patenkinti, pasinerdavo į malonumų jūrą. Ne tik sekso, bet ir alkoholio, narkotikų. Vaikinui tai buvo neįtikėtini potyriai, jis nematė tame blogio, tik galimybes tobulėti, kaip žmogui, asmenybei, menininkui. Jam tai buvo gražu ir prasminga, jis negalėjo suprasti, kaip jo tėtis tai galėjo vadinti nuodėme. Kaip vėliau nesuprato ir to, kaip pamiršo ką reiškia jausti tuos malonumus.

Kartą vaikinas netyčia aptiko tėčio suklijuotą portretą. Kai staiga jam toptelėjo: „Tėvas man nedavė nieko, tik baimę ir melą, kuriuo aš grindžiau savo gyvenimą“.

Portretą James Douglas Morrison sudegino ir nuėjo miegoti. Tik su pykčiu ir neapykanta, be jokios baimės numirti. Tą patį vakarą jis pamiršo, kaip virš jo lovos kažkada spindėjo fosforinės žvaigždės.
2008-11-18 00:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-19 13:47
ška
Jei ne tai, kad Doorsai, duočiau mažiau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-19 12:18
švo
Bandymas. Pliusas - teksto pedantiškumas.
Minusai - taktinė (taktas) siužeto linija: nėra emocinių svyravimų, kurie leistų keisti tonaciją tam tikrose teksto vietose. Dabar viskas tiesiog atpilta identiškomis formuotėmis;
Pati siužeto tema rizikinga. Ilgas laiko tarpas tekste reikalautų stipresnio vaizdo, kuris tinkamai suformuotų veikėjo paveikslą. Dabar tas James liko kaip balta drobė. Visiškai balta.
Ir išlieka įspūdis, kad tai buvo istorija ne apie James, o apie visuomenines problemas. Kaip ten bebūtų, nei to, nei to nepavyko įgyvendinti.
Su laiku :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-18 17:58
kondensofkė
ee čia kas tipo jimas morrisonas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą