„Pro“ gija

Aš pasilenkiau prie pro−močiutės, „pro“. Jaučiau, kad po jos lova krebžda vabalai. Namuose niekas nekalbėdavo apie senosios „pro“ mirtį. Visi tik keistai kuždėdavos trumpindami žodžius, pašnibždom tardami jų šaknis. Gulėdama ant nedažytų medinių grindų, klausydavau keistų pokalbius primenančių švokšdesių, sumišusių su palovyje plaukuotomis vabalų kojomis krebždinamais graudžiais ritmais.
  Kartais „pro“ paūmėdavo įtarumas. Tada ji pasišaukusi mane prašydavo perskaičiuoti pinigus. Laikydavo juos mažame stiklainėlyje, susukus į sviestinį popierių ir suveržus gumele. „Pro“ liepdavo uždaryti duris, užremti jas žema kėdute, ant stiklo užleisti užuolaidėlę ir gerai užkamšyti kraštus.
  Sėdėdavom dviese pilkoje šviesoje ir vieną po kito tiesindavom susisukusius banknotus. Aš dėdavau abiem rankom spausdama kraštelius, o „pro“, įsižiūrėjusi, koks skaičius, garsiai sakydavo sumą. Mažas ritualas. Ilgai tūnojusių pinigų kvapas. Prakaitas nuo pirštų, mėsos dūmas, šlapia mazgotėlė. Ir kažin koks salsvas klijus primenantis kvapas. „Pro“ kaupė. Nesakė kam. Tik sudrebėdavo kaskart, kai suma nesutapdavo. Tada skaičiavimą tekdavo kartoti. Stebėdavau surauktą jos kaktą – pilkos odos kauburiai sustingdavo ir nejudėdavo, kol pinigai vėl nebūdavo perskaičiuoti, suvynioti ir susukti. Tada aš ropodavau į dulkėtą palovį, prieš tai ten nusviedus senas „pro“ šlepetes ir išvaikius juodus vabalus. Mažą stiklainėlį padėdavau prie pat sienos, kur joks šepetys nepasiekė išvalyti dulkių.
  Iki šiol gavus algą mėgstu pasiimti visus grynais. Grįžusi užsirakinu. Išpylus viską ant lovos skaičiuoju lenkdama pirštus. Tik mano pinigai beveik niekuo nekvepia – visi lyg tyčia. Norėdama suteikti jiems esatį, einu į turgų, gatvės užkandines. Gautą grąžą maišau su savaisiais steriliaisiais. Stipriausiai kvepia dešimtinės – plonytis popierius būna įmirkęs buvusiais šeimininkais. Užtenka vienos, kad sukviptų visi.
  Vieną bešviesę dieną „pro“ pasišaukė mane. Žinojau, ko. Jau ilgai buvom neskaičiavę. „Pro“ tas dienas tik gulėjo švokšdama. Jos lūpų kampiukuose pokšėdavo baltų seilių burbulai, akys vangiai markstydavosi ir, regis, žiūrėjo kiaurai per mus. O tądien „pro“ nubudusi įstengė atsisėsti, sutiko valgyti. Sėdėjau kieme, kai pajutau, jog „pro“ akimis jau ieško manęs. Kad niekas nematytų, įsiropščiau į jos mažą kambariuką pro pravirą langą. Motina buvo neseniai išplovusi grindis. „Pro“ sėdėjo apklota kvapniais baltais patalais. Atrodė, kad namai laukia kokio ypatingo ligonį ateisiančio aplankyti svečio. Aš pritūpiau prie lovūgalio. „Pro“ žvilgsniu parodė, kad palįsčiau ir ištraukčiau stiklainiuką. Mačiau jos nekantriai lankstančias akis nuo manęs prie kambario durų. Tarytum laukiamas svečias jau tuoj turėtų įžengti...
  Šiek tik paūgėjus aš labai drovėdavaus landžioti. Bet turėjau dvi nuostabias drauges, kurioms įlįsti į mamos spintą, kaimyno balkoną, atvirą namų verandą būdavo niekai. Jos smukdavo kur į prietemą kikendamos, o aš nerangiai slinkdavau iš paskos, girdėdama, kaip jos aikčioja kaži ką geresnio radę.
  Kartą joms parūpo palįsti po apdulkėjusia „pro“ lova. Mykiau, bet buvo smalsu, ar tas mažas stiklainėlis dar tebeguli ten. „Pro“ užmigo taip staiga. Mudvi buvom tik baigę, kai ji giliai atsiduso ir pro išdžiūvusias lūpas sušnibždėjo „pakaks“. Paskui nuslinko į patalų gelmę. Apkamšiau šonus. „Pro“ veidas atrodė ramus. Nesulaukiau, kada ji užmigs – išsliūkinau iš kambario, stengdamasi kuo ilgiau nosyje išlaikyti vieną iš kvapo gijų – salsvąją. Ji primindavo klijus. Bet tik primindavo. Niekaip negalėdavau jos atpažinti. Nors visur ieškojau. Kartais kažką labai panašaus jausdavau, kai eidavau pro trobos galugalyje sėdinčius vyrus, bet ji tik akimirką šmėkšteldavo ir dingdavo.
  Mano bičiulės jau lindo iš palovio suraukusios nosis. Nepavyko rasti auksinių dantų, nei karolių, anei senų sidabrinių rublių. Vienintelis radinys – mažas apmusijęs stiklainiukas su pasenusių pinigų ryšulėliu viduje. Tokių jos buvo prisikimšę pilnus stalčius. Taip visa atiteko man. Aš vėl turėjau dalelę dingusios „pro“. Ilgai ieškotos tame kabaryje, kur po tuščia lova liūdnai krebždėdavo vabalai.
  Stebiu vitrinos langą. Jis visas aplipdytas afišomis, skelbiančiomis apie išpardavimus ir naujas siuntas. Viduje tvyro keistas kvapas – sumišę įvairūs balikliai, valikliai, skirtingų sandėlių aromatai, tačiau viską užgožia vyraujantis drėgmės kvapas. Sėdėdama čia jaučiu, kaip pasiduodu „vyraujančiam“, susilieju su aplinka. Kartais, kai tyla įsispengia, aš atsiremiu į sukabintų rūbų eilę ir jaučiau, kaip pamažu man pavyksta susilieti su jais – rankų oda virsta languotais, gėlėtais audiniais, veidas pakvimpa ilgai nešiotų marškinių apykalėmis. Vyraujantis kvapas smelkiasi vis gilyn ir gilyn.
  Pavakariais uždegu šviesas. Durų skambalas vis dažniau subilda. Toje gelsvoje šviesoje vieną po kito moterys kilnoja rūbus. Nuolatinių paieškų instinktas jas atgina čia kaskart, kai tik užkabinama afiša „NAUJA SIUNTA“. Norėdamos sutaupyti, jos atsineša savo maišelius – dažniausiai storus ir juodus, tvirtomis plastmasinėmis rankenomis. Tarytum bandydamos paslėpti. Tik jos užmiršta „vyraujantį“ – jis išlįs kaskart, vos bus sujudintas, sušildytas.
  Šiandien skambalas užuot subildėjęs ėmė ir sužvango. Vien dėl to pakėliau akis. Į vidų įėjo senyva moteris. Ėjo tarp eilių, tarytum kiaurai žvelgdama. Staiga stvėrė kelis arčiausiai kabojusius sijonus ir žengė artyn. Mažas oro gūsis atpūtė pažįstamą kvapą. „Vyraujantį“ į šalį nuvijo šaltmėtinis. Taip kvepia kremas. Tokiu trindavau „pro“ skaudulius. Mentolis vėsindavo delnus. Senolė mirksėdavo lėtai lėtai, iš vidaus išeidavo ramus atokvėpis. Ji krutindavo kojų pirštus tarytum vėduokles. Aš irgi taip moku.
  Durų skambalas vėl sujuda. Tarpduryje sušmėžuoja išeinančios rūbų klostės. Pro plyšį matau, kad gatvėje moters laukia mergaitė. Pauostau ką tik gautus banknotus. Kvepia rankų prakaitu, mėsos dūmu... Matau, kaip moteris užsidega cigaretę... Štai iš kur salsvas klijus primenantis kvapas. „Pro“ pinigų kvapas. Dabar atpažįstu visas jo dalis. Jos dalis. Telpančias stiklainėlyje.