Mano meilė tragedija

Mes susitinkam, aš apkabinu ją, ji paprašo, kad suspausčiau ją tvirčiau. Ji vėl liūdna, ją išnaudojo, jos nemylėjo, ją vertė, ją niekino, jai taip skauda. Kaip tai gražu, galvoju aš, toks gražus veidelis, tokia graži šypsena, toks naivumas. O ji tiek iškentėjo, tiek ištvėrė, niekas jai nepadėjo, niekas jos neišklausė. Bet dabar ji turi mane, ji trokšta viskuo pasidalinti, viską papasakoti. Kai mes sėdim ir kalbam apie ją ji pasijaučia dar artimesnė man, mes tampame vienu, vienu kūnu, viena siela. Mintis, kad jai taip skauda, ji tiek ištvėrė ir aš esu vienintelis, kuris gali jai padėti man suteikia neįtikėtiną pasitenkinimą, visada randu ką jai pasakyti, padėti jai tai suprasti. Ji kalba apsikabinusi mane ir verkia, verkia ir džiaugiasi, džiaugiasi, kad aš ją išklausau, aš ją suprantu, aš galiu jai padėti aš ją myliu. Ji net negalėjo tuo patikėti, ji netikėjo, kad ją įmanoma mylėti, tačiau viskas pasikeitė. Aš liečiu švelnią jos odą, visas jos kūnas virpa. Ir jos patirtas begalinis skausmas maišosi su šios akimirkos džiaugsmu. Kokia tobula akimirka.
Išorinis grožis tai tuščia, bet be galo svarbi vertybė, pagalvoju. O jos skausmas, jis toks gražus, jis taip įsilieja į jos visumą. Visada norėjau patirti siaubingų dalykų, kentėti, ištverti ir tada tapti kažkuo geresniu, skaičiau apie tai knygas, žiūrėjau filmus, taip norėjau už kažką pasiaukoti, būt išduotas, patirti begalę asmeninių tragedijų, jas ištverti ir pajust, kad gyvenu, gyvenu, o ne egzistuoju. Tačiau dabar, dabar mano tragedijos nesvarbios, mano asmenybės krizės, negaliu sau to leisti, turiu jai padėti, turiu būti stiprus. Ir aš gyvenu, tos mūsų akimirkos kartu, tai tikras gyvenimas. Man nereikia nieko, aš tik noriu būt su ja, jai padėti, liesti jos kūną. Mylėt tą skausmą, tą naivumą, tą grožį. Grožį kupiną randų viduje.
Ir ateina ta diena, ji vėl mane apkabina, tačiau ji nebeliūdi, ji supranta, kad ji graži. Ji žino, kad žmonės ją vertina, niekas neturi teisės jos niekinti. Ji dar daug laimingesnė nei anksčiau, ji jaučiasi savimi ir tvirta. Tie didžiuliai randai, iš jų liko tik randeliai. Jos akys spindi pamačiusios mane ir tas spindesys mane keri. Mes tokie laimingi, viskas taip gerai. Savaitė laimės keičia mėnesį, atrodo tai niekada nesibaigs. Jai tiesiog nebėra ko liūdėti ji pasitiki savim ir myli mane, ji žino kas ji tokia. Ir tik mano dėka aš taip tuo džiaugiuosi, taip didžiuojuosi savimi, jai aš visas pasaulis.
Ateina ir dar kita diena ji mane apkabina, pabučiuoja, pasakoja apie kažkokius kasdienius dalykus, džiaugiasi ir skundžiasi kasdieninėmis bėdom. Ir aš pagalvoju, kokia ji kasdieniška, kokia nuobodi. Jai neįdomūs svarbūs dalykai, ji tik nori būt laiminga. Ji nenori tos laimės suprasti, jai laimė tai aš, džiaugtis manim, mūsų ryšiu. Ji visiškai manęs nesupranta, ji nežino kas aš toks esu. Jos skausmas mane suprasdavo, skausmas, kurio pati suprasti ji negalėjo. Jei jai tai pasakyčiau, ji pasišlykštėtų, tikrai nesuprastu ir išsigąstų. O dabar skausmo suprast ir nebereikia, nes jo nebėra. Nebėra ir mano susižavėjimo ja, aš tik matau gražų, gerą, nuobodų veidelį. Manęs nebe užplūsta begalės jausmų, man nebereikia jai padėti.
Ji ateina apkabina mane ir aš nieko nebejaučiu. Prisimenu, kaip troškau tragedijų, nelaimių išbandymų. Kaip norėjau užaugti kaip asmenybė, norėjau, kad aplinkybės mane tokį užaugintų. Bet aplinkybės ne mano pusėje. Mano tragedija buvo mylėti tai, kas kitą žmogų kankina, jam padėti ir tada nieko jam nebejausti. Mano tragedija ta, kad mano gyvenime tragedijos nėra, aš gyvenu paprastą, patogų gyvenimą ir praktiškai nejaučiu nieko.
Mano meile, aš įskaudinau tave, ne mylėjau. Jei būčiau nemylėjęs nebūčiau ir įskaudinęs...