Veidas tuštumoje

Nušaukit mane, uniformuoti džentelmenai, lyg valkataujantį šunį. Nušaukit, sudeginkit.
Kurgi jūs dingę, kai jūsų taip reikia? Baltas automobilis stovi tuščias, kaip ir alėja, kurioje žengiu vienišas. O ponų, kurie galėtų užbaigti mano kančias čia ir dabar, nebėra, jie kažkur valgo arba miega su moterimis, kol alėjos svečiams atrodo, jog pastatas, prie kurio stovi mašina, yra saugomas.
O su manim turėtum likti Tu, kankiny. Mirtingasai, kuris turėjai būti su manim prieš keletą metų, kai buvau migdomas Mirties dalgiu. Bet, matyt, Tavo akys buvo apsiblaususios nuo skausmo, kurį matei aplink Tėvo kūrinius. Tu nematydavai manęs, nors aš vis gesdavau žmonių rate. Tu negirdėdavai manęs, nors aš, pabusdavęs iš sapno, garsiai plėšydavau paklodės skiautes. Kurgi buvai dingęs, kai snaudžiantį paauglį pažadino dar jaunesnė mergina? Mėlynom akim ir rože delnų glėby...
Viliuos ji buvo Tavo atsiųsta, nes ligi šiol Tavim tikiu. Ir neliek raudonų upių savo skruostais, kai miške su pagoniu sėdžiu šalia Perkūno, Gabijos bei Patrimpo. Nes jis – mano dvasios brolis, kad ir kaip kartais manęs nesuprastų, kad ir kaip kartais įgristų. Tikriausiai kažkada mes nuleisim kraujo lašus į mėnesienos nušviestą upę, o Tu tai stebėk ir neteisk manęs, kaip ir aš Tavęs neteisiau, apsnūdęs Giltinės miegu.
Dabar aš čia – greta kitų  akių, džiaugsmingai šokančių pilvo šokį. Kartais giliai žvelgiančių į mano sielos gilumą, bandydamos suprasti, kas aš per žvėris. Kartais nerūpestingai besijuokiančių man atveriant širdį. Kaip man buvo sunku jas palikti tą dieną... Bet privalėjau.
Privalėjau šimtus kartų mintyse perrėžti sau gerklę, šimtus kartų išgerti mirtiną migdomųjų dozę ir paleisti tūkstančius šūvių sau į galvą, negu būti šalia jos nusiėmus džiaugsmo kaukę. Negalėjau jos nusiimti ir atlikti damai reveransą. Prašau, miledi, imk mane ir skaityk. Liūdesys plevena ore, tad paimkit, jį, madmuazele savo delnais, pasidalinkit juo su manim it karalienė. Negaliu taip. Ji nepasiruošus, aš nenusipelnęs. Pabučiuoju jai plaštaką, išnykstu. Geriau šis senovės aktorius nužengs nuo scenos į užkulisius vienas. Juk mano veidas - tuštuma, kurioje rėkiu nebylų pagalbos šauksmą. Riksmas sklinda vakuumu, todėl šauksmo niekas  negirdi. Šake vandeny graviruoju savo veido kontūrus. Bet jie išnyksta, lyg traukinys, pralekiantis pro drebantį langą. Šilti  delnai glosto stiklą, bet vagonai nesustoja. Jie važiuoja  pabaigos link.
Jūs, miledi, negirdit manęs, bet mintyse galbūt dar matot sulopytą veidą, klausot begarsį pajaco kreipimąsi: „Vai išgirsk, mergužėle, šauksmą skausmo, vai dainuok, liepužėle, giesmę lopšio“. Kreipimąsi, nudažytą folkloro grimu.
O štai ir Ha-Nocri nužengia nuo mėnesienos tako su Poncijum. Nesileiski - aš atleidau Tau, kaip ir Tėvas atleidžia nusidėjeliams. Kaltas ne Tu, o aš. O aš save kankinau. Tu atsiuntei man pagalbos aidą, tad dėkoju Tau, Ješua. Bet neverk, kai aplink lietuvių dievybes sėdėsiu su kraujo broliu bei žiūrėsiu į paraudusį vandenį.   
Atsipeikėju nuo užsigalvojimų. Grįžtu atgal. Oranžinis fonas alėjoj nušviečia troleibusų stotelę. Štai, atvažiuoja 14-tas. Atsiveria durys, viduj keletas jaunuolių  odinėmis striukėmis. Gal jie man padės ir atliks darbą už džentelmenus. Mažiausios klaidelės ieškantys žvilgsniai pjausto kūną. Dabar pats metas šuvai nudvėsti, pats metas atlikti finalinį spektaklio salto mortale. Galėčiau rėkti kaip idiotas ir patekti į reanimaciją, apsvaigintas morfijum. Bet aš nesu protingas beprotis, aš tik kvailys filosofas. Pamažu troleibusas sustoja, o jaunuoliai skendi pagiriose. Išlipu savo galinėje stotelėje.