Melynas medis

Mėlyno medžio paunksnėje, siela sustingsta
Norėtųsi pabėgti, pabėgti nuo visko,
Bet supranti kad negali pajudinti nei piršto
Lieka tik matančios akys kurios lėtai užsimerkia ir atsimerkia
Ir tik todėl kad dar karta galėtu pamatyti tave
Sugausiu  lėtai krinta plaukas nuo tavo galvos
Pasidėsiu ji savo širdyje kad niekad nepamirščiau
Ir kai neturėsi kur galvos priglaust
Ateik pas mane, aš sėdėsiu  ten pat
Po tuo pačiu mėlynu medžiu