Popierinis žmogau, supratau tiek paukščių čiulbėjimą, tiek sužeistų žvėrių aimanas, skyriau ašaras nuo rasos lašų, dainą nuo raudos… Kol vieną nespalvotą rytą mane apakinai, užkimšai ausis ir sušaldei širdį. Pavertei į stiklo kristalą, kuris net nežėri, nes nebemato šviesos.
Anksčiau viskas buvo kitaip. Kas rytą pyniau į garbanas po leliją ir supausi vanilės žiede. „Laumės vaikas,“ - sakydavo pagyvenusios kaimynės, su kreiva šypsena veide. Ir ta per prievartą... Kasdienis žaidimas prasidėdavo vos pramerkus akis ir kojas panardinus į rasotą žolę. Ligi kelių, nemenkai nubalnotų, įdegusių. Sugaudžiusi saulės spindulius, supindavau į lauko gėlių vainiką, kuris ant galvos neišbūdavo ilgiau penkių minučių... Ilgainiui nuplaukdavo drauge su lengvais debesiukais žydra padange. Kaip kad ir mano galvelę užliedavo nauja tyra mintis gurkštelėjus pieno su juoda duona pusryčiams. Dienos aimanuodavo iš pavydo, lenkdamos viena kitą spalvingumu. Naktys puošdavosi mėnuliais: tiek jaunu, tiek pilnu, tiek priešpilniu - visais iš karto... o aš siekdavau jų paragaut.. Besikeičiančios gyvos šypsenos atgaivino ne vieną kaukę ir prakalbino ne vieną dvasią. Gal net Didžiąją miško, apsuptą krykštaujančių fėjų, kurias (galėjau prisiekt naujai „iškeptu“ nuolatiniu dantim) tikrai esu mačiusi... Gerdavau eglių sidabrą, besislėpdama nuo skausmo vaiko veidu, iš kurio suaugę mėgdavo pasišaipyt. Lietus apkabinęs ramindavo, kol užrankos paėmęs vesdavosi sapnas...
Popierinis žmogau, juk vėl suklijavau tave, tai kodėl tu man šitaip? Verčiau žaiskime toliau... Žinoma, kad viskas kitaip. Suklijavau tave iš gabalų, po eilinio savo dvasinio išsekimo, sudėliojau detales, kurias pavyko rasti. Atsiprašau, kad netiesios gavosi kojos ir ranka be pirštų.. ar kad akis žiūri ne į tą pusę. Aš juk stengiausi, nes... Nes man tavęs reikia. Klausyk, net vardą tavo atsimenu. Esu girdėjus kitus tave taip šaukiant: „Siela...“ Patikėjau. Patikėk ir tu manim.. Prašau. Paskutinį kartą...