Kalėdų eglė

Ponia  Nina pasibeldė į Doros duris, būtų paskambinusi, bet neveikė durų skambutis. Mintyse pagalvojo, kiek kartų beldėsi į šias nuspardytas, nešvarias duris, gal kokį penkiasdešimt?... O kaip nesibelsi, kai esi namo seniūnė, o Doros vaikai amžinai prikrečia kvailysčių...
    Pirmą kartą po to, kai į 2-jį butą atsikraustė kažkokia moteris su dviem vaikais, į laiptinę išėjusi Dora apstulbo, visi jos taip puoselėtų ir mylėtų gėlių lapai buvo skylėti, jie buvo iškarpyti su žirklėmis, vienos mylimiausių rūšies gėlės lapuose buvo iškarpytos snaigės! Paskui sekė dažais išmarginta laiptinės siena, eglišakiais „išpuošti“ laiptai, keistai apklijuotos pašto dėžutės, gėlių darželis prie lifto ir dar begalės kitų nesąmonių. Dabar Nina susidūrė su kalėdų eglute, kuri stovėjo prie Doros durų, buvo kažkaip keistai papuošta ir svarbiausia pro ją buvo neįmanoma prasibrauti į liftą. Ir iš vis kur matyta, kad kalėdinė eglė stovėtų laiptinėje!?, negana to aplink ją buvo purvo, spyglių ir girlendų likučių...
    Durys atsidarė. Dora buvo užsimetusi kažkokį skudurą, galbūt tai buvo skara, o gal paklodė... viena koja buvo basa, o kita su basute, tokiomis pat kaip visada apsiblaususiomis akimis ji vangiai žvelgė į kaimynę.
-Jūsų vaikai vėl krečia nesąmones, pažiūrėkite į šitą eglę!
-Aha...
-Sudrausminkite juos ... po galais... kiek įmanoma...?
-Aaa... jo...
  Nina atsiduso, o Dora netvirtai žengė vidun, metė dar vieną neblaivų žvilgsnį į kaimynę ir uždarė duris.
    Mergaitė didelėm, rudom akim ir storais plaukais visada pamačiusi Niną nešančią krepšius atidarydavo jai duris, o Adomas paspausdavo lifto mygtuką. Benamiai kiemo katinai nuo šių dviejų vaikų nebėgdavo kaip nuo kitų, o ramiai glaustydavosi, žinomi, kad gaus gabalėlį dešros ar sūrio. Jie nebuvo piktybiški vaikai... Juk ir gėlės nebuvo suniokotos, jų lapai tik buvo „papuošti“ snaigėmis, gal mokykoje vaikai jas karpė iš popieriaus ir puošė langus, o čia iškarpė jas iš gėlių lapų, iš kur galėjo žinoti, kad tai blogai? O kalėdų eglė, juk irgi ne iš blogos valios statyta, kur ją dar statyti, gal namuose?, kuriuose Dora geria kiekvieną naktį ir būna palaimintas dangus, kai kokį vakarą būna blaiva...
  Nina sustojo prie savo buto durų, atsisuko į gėles, kurios dar buvo „neužsigydžiusios žaizdų“ nuo praeitų Kalėdų, palingavo galva ir nusprendė, kad reikia kažko imtis.