Perlaužta cigaretė VII

Kojos užkaito nuo trinties į smėlį. Įbridau į besivaidenančią jūrą, atpalaiduoti protą bei jo riebalus. Visad sekėsi nieko gero nemąstyti, o jei ir mąstau, tai tikrai nerimtai. Kuo mažiau galvoji apie realius dalykus, būni basas, o plikom kojom daug kur gali nukeliauti. Antraip, problemos, tempi tuos batus su savim. Kartą įdarbinau save vienoj fermoj, ne, firmoj... Nepamenu kaip ta įmonė vadinos. Žinojau savo pareigas, man buvo liepta žiūrėti gyvulius su ragais. Laimei, aš būdavau užtvare, tai man nieko jie nepadarydavo skaudaus. Pirma diena. Užeinu ten, kur jų daug stovinčių, atsistoju priešais kurį nors ir spoksau- žiūriu, kaip man buvo liepta. Nu ir prisižiūrėdavau aš jų snukių. Vieną raguotį labai mylėjau, bet likimas pasiėmė į savo suterliotas rankas, gal per mažai į jį pažiūrėdavau. Pamenu, jis juokindavo mane vaidindamas slieką. Įsižioja lyg triūba, šnervės kruta, pro jas tįsta seilės, gleivės. Apsilaižęs vaidino toliau. Tiesia kaklą iš lėto į viršų, lyg sulėtinta kino juosta. Kišąs liežuvį manęs link norėdamas prismaugti, nusprendžiau ilgai nemąstyti, griebiu šieno ir talžau per grobus. Ne vieną taip gąsdinau nemąstydamas. Vakare mano numylėtinis krito, nemąsčiau nuo ko, tikriausiai nuo kojų, ne man teisintis reikės. Kas prisidirbo, tas ir šneka. Po kelių sekundėlių peržengiau tas pačias duris išsidarbindamas, pro kurias įdarbinau save. Užsitrenkė durys, ir nuo to laiko užsitrankė mano mąstymas. Tapau laisvas ir nepriklausomas nuo darbų.

Gyvenimą vaidinau nuobodžiam teatre. Pakeliu koją, atsargiai dedu priekin žingsnį, sustingęs apsidairau ir stebiu netoliese čia pat esančią dieną. Pakraipau apžėlusias lūpas, deja, niekas nepasikeitė. Pakeliu kitą atsilikusią koją, pasaulis teliko toje pačioje vietoje. Nustojau lankstyti vietoje kojas. Pasiėmiau kas mano ir pabėgau ten, kur manęs dar nebuvo, neskaičiuodamas publikos plojimų.