Persija

Giliai šachtoje tavo
Raktikaulis pajuto šviesą žvaigždžių
ir lokajų kumeliukas vis kėlė
dulkes. Aš, tuo tarpu, mąsčiau apie naktį

Kai tu parodei nepadorias
Kalnų fotografijas: krūtinėlės, šlaunelės,
sparneliai; išguldyti lyg viščiukai
skerdimui (ir kopinėjimui)

Tu sakei - Damavandas, rezistencija
ir trigalvio slibino psalmės -
būtent taip dauginasi ksenofobija.
Atsimenu minutę

Pakeltą ranką, garsą vandens,
kurį gėrei iš čiaupo, ir staiga
suradai savo protėvių pėdsakus žemėlapy.
Jie vieninteliai, kuriuos turi - ir dar Iranas

lyg akmuo nebylus. Mes stovėjome denyje,
ir vynas apsėmė mūsų batus, ir lietus
virto vynu. Basomis jutome šventą polėkį
prabildami kalbomis pasileidėlių:

Jis dygus, sakiau, bet tu manei - gėlėtas;
Ir tą akimirką suvokiau, kokie mes skirtingi.
Žemėtas, bandei susitarti, bet tavo stuburą krėtė
tropikų karštinė, ir namų ilgesys

Man leido matyt tave
Ne kaip banginį, pririštą prie jūros,
Bet sėdintį mėnulyje, kai dangus
be debesų ir vandenys nurimę. Dar buvo

Ženklai krante mums atminti: debesys,
lyg minimalistiniai paveikslai, tavo plaukai,
kaip juodmedžio vainikas, lankstūs pirštai kėrėjo
fleita, oras kosėjo pistacijomis,

Dar liko talentas tikėti milžinais,
Ir pėdsakai, didumo lyg Angos sparnai.