Kaukė

Vėl slenku, gatve kaip šmėkla
su milijonu ir viena kauke kišenėj
ir kiti žmonės plaukia lyg vaiduokliai,
Jiems baisu pažvelgt į manas  akis,
Juose, kažkas tokio, ko jie bijo
Juk šiandien pasipuošiau gerumu.
bet štai praslenka pro šalį šypsena,
ir skardžia gatvės tyla sudrumsčia juokas
šiandien jie dėvi kažką gražaus,
ir tai tikrai nėra batai, nes jie kiauri
Toliau slenku, be žvilgsnio i akis,
Jie tik lėtai iš paskos lydi mane,
Kaip nespėjantys vaikas su mama
Ir nebėr plytelių, laiptuos kuriais lipu,
kažkam jų prireikė labiau nei man.
Pažvelgiu į dangų, o ten vis kiti debesys,
plaukia, nesustodami, be teisės sustoti ir atsipusti
O aš toliau slenku pilka gatve
Be teises, sustabdyti laika ir pasidžiaugti akimirka.