Laikas

Sėdžiu ant suoliuko, stovinčio ant šlaito, mano kojas skalauja upės vanduo. Mintimis lekiu i savo ateiti, matau ją šviesią, dinamišką, su daugybę pakilimų ir nuosmukių. Mano gyvenimas kaip upė, kuri teka ir nesustoja - ir ne tik mano, bet ir visų žmonių. Vietomis ji sekli, vietomis ji gili, vietomis srauni, o vietomis rami. Gyvenimas – kas tai? Gyvenimas tai laiko tarpas nuo gimimo iki mirties. Tai aplinkybių eilutė. Tai nesibaigianti kova su pačiu savimi ir išoriniu pasauliu. Pirmiausia reikia pamiršti save ir taikytis prie aplinkybių, kaip upės vanduo taikosi prie kiekvieno akmenėlio esančio jos dugne, pakrantėje, taikytis prie užtvankų, kad jas įveiktum ir kristi kriokliu žemyn, tam, kad vandens srovė sustiprėtų.
Mes visi keikiame gyvenimą, koks jis sunkus, koks negailestingas ir koks neteisingas, bet kiek tik išgalim kovojam už jį. Dažnai mes nekenčiam gyvenimo ar jo aplinkybių, bet tik tai ir teturim, dėl to ir kovojam. Žmonės tik ir turi gyvenimą – laiką, nuo gimimo iki mirties. Žmonės gali prarasti viską kas materialu, bet negali prarasti laiko, nes tik nuo žmogaus priklauso kam jis jį panaudoja. Tai vienintelis žmogaus turtas. Kam jį skiriame arba kam atiduodame priklauso tik nuo mūsų pačių.
Gyvenam tik kartą ir net jei tikėtume teorijom, kurios sako, kad gyvenam kelis gyvenimus, kaip sielos ar kaip kitokie metafiziniai kūnai, tai net ir ta pati siela turi kūną, kiekvienąkart su skirtinga DNR ir skirtingomis kūno bei proto galimybėmis. Kiekvieno gyvenimo aplinkybės yra unikalios, kaip ir kiekvieno kūno DNR.
Galvoju, kad žmogus turi mintis, bet jos dažnai yra įtakojamos mus supančios aplinkos, kad ir koks žmogus stiprus būtų, jis vis tiek taikysis prie aplinkos, visuomenės, norėdamas būti socialus: jei žmogus yra asocialus, visuomeninių santykių atžvilgiu jis yra pasmerktas žūti, tikrąją šio žodžio prasme.
Žmonės paprastai nemėgsta kitokių žmonių, nei žmonių visuomenę sudarančių daugumos. Šiai žmonių daugumai nelabai patinka tiek už ją kvailesni individai, tiek protingesni. Gyvenimas visuomenėje geriausias tiems individams, kurie atitinka daugumos suformuotus žmogaus įvaizdžius. Vadinasi, gimti kvailesniam ar protingesniam yra didesnis pavojus nepritapti visuomenėje, nei gimti ar įgyti vidutines žmogaus savybes.
Žmogui turbūt nėra nieko skaudžiau, nei kitų žmonių nesuvokimas jo minčių. Ir nesvarbu, ar tas, kurio nesuvokiame yra kvailesnis nei dauguma, ar protingesnis. Kai žmogus atitinka visuomenės daugumos reikalavimus, jam sąlygiškai yra lengviau tapti socialia būtybe ir tuo sau užsitikrinti sėkmingesnį savo laiko panaudojimą, nes jei tiksliau ir greičiau aplinkiniai suvokia tavo tikslus ir norus, tau yra lengviau juos įgyvendinti. Taip pat lengviau rasti bendraminčių. Žmogus turintis bendraminčių yra galingesnis, kaip socialinė būtybė, nei neturintis bendraminčiu.
Žmogaus galia, manau, yra tai, kaip jis greitai sugeba įveikti išorines aplinkybes, siekdamas savo tikslų ir svajonių įgyvendinimo. Žmogus pasiekęs savo svajones ir tikslus jaučiasi laimingas - vadinasi jis savo laiko nešvaisto niekams ir jo gyvenimas yra prasmingas bei spalvingas.