Rašyk
Eilės (78006)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10902)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VIII

Arvydas sėdėjo prie lango iš kurio į lauką augo viena medžio šaka. Vyras glaudėsi prie jos ir stebėjo perimetrą už namelio. Nugara maloniai mėgavosi laužo skleidžiama šiluma. Vidas gulėjo kaip ir gulėjęs, bet dabar jam dar palaikė draugiją Vytas, sėdintis ant kombinezono kraštelio ir kartkartėmis pajudėdavęs, kad prasiblaškytų iš miegų. Mantas gulėjo apkabinęs Liną, kuri nesenai sustojo virpėjusi.
Naktis atrodė rami. Šaltis iš lėto bandė vis skverbtis į vidų, kai netikėtai pajusdavo laužo skleidžiamą šilumą ir pasiduodavo. Nebesnigo. Giedrame nakties danguje ryškiai švietė pilnatis. Arvydas džiaugėsi, dėl to, nes tokią naktį lengviau pastebėti priešus.
„Aras“ būrio paskutinis narys vis pakurstydavo laužą ir sugrįždavo prie laukujų durų stebėti teritorijos. Taip, palengva slinko nuobodžios ir mirtinai ilgos, kankinančios minutės besijungiančios ir virsdamos į valandas.
Mantas atsikėlė ir prisislinko prie merginos kojų. Nuklojo jas ir dar kartą nužvelgė jas. Dabar jau gerai matėsi, kad teks amputuoti ne tik pirštelius, bet ir šiek tiek pėdos. Gangrena pradėjo plisti. Jam taip skaudu pagalvoti, kad Lina turės jausti nepilnaverte moterimi tik dėl jo kaltės. Jis niekaip to negalės pakelti. Mantas buvo per silpnas, kad susitaikytų su ta mintimi. Bet ką jis gali pakeisti? Mantui pavyko vieną kartą išgelbėti merginą iš komos, bet čia visai kas kita. Čia reiktų atkurti žuvusias ląsteles. Suteikti joms jėgų regeneruoti. Priversti jas augti ir kurtis. Ar Mantas tai gali? Tikriausiai, kad ne. Jis jaučiasi taip, jog nesugebėtų tai padaryti.
Mylimasis užklojo Linos kojas ir palindęs po kombinezonu, atsigulė šalia jos. Žvilgsnis sklandė po kambario lubas virtusias medžio šakų ir vijoklio paveikslu. Smulkus vijoklio kotelis vyniojosi apie šakotas medžio šakas. Atrodė, kad jis bando surišti medį, o tas vis nepasiduoda. Kovoja su... Mantas negalėjo pasakyti su kuo. Gal net nekovoja, o draugiškai laikosi. Kaip grybai susijungę simbioze. Ta mintis jam labiau patiko. Taip gulėdamas ir žiūrėdamas į vijoklio ir šakų išsiraizgymą, Mantas pamėgino leisti sau prisiminti tą naktį, kai Lina pateko į avariją. Kai po tos akimirkos jis privalėjo padėti jai sugrįžti į realų pasaulį. Tada Mantas netikėjo, jog sugebės, bet jam pavyko. Ji sugrįžo. Kiek pasikeitusi, bet gyva.







Tylus automobilio kondicionieriaus zirzimas pažadino Mantą, kuris miegojo ant galinių „RENAULT Espace“ mašinos sėdynių. Palengva pramerkęs akis išvydo dviejų merginų nugaras ir girdėjo jas linksmai, šiek tiek apsvaigusiai nuo alkoholio, kikenant ir kalbant su Vytu ir Kęstu, kuris buvo Linos brolis. Vytas tvirtai laikė vairą ir akylai stebėjo kelią tamsią naktį. Kęstas išgerdavo visada, kai alaus butelis ateidavo į jo rankas. Jis vaikščiojo ratu. Pirmiausiai išgerdavo Agnė, rudakė, ilgų juodų plaukų savininkė, po to Lina ir galop vėl Kęstas. Taip ratas vis sukosi ir sukosi.
Mantas atsisėdo, pažvelgė į langą. Pro jį skriejo medžiai, krūmai. Nesimatė nieko toliau nei keli metrai nuo mašinos. Ši naktis tamsi nors į akį durk. Jis pirštais perbraukė per savo plaukus ir švelniai nusičiaudėjo.
- Pažiūrėkite kas pabudo! – sušuko Kęstas ir pakėlęs butelį pasveikino galvos linktelėjimu, o po to godžiai atsigėrė alaus.
- Daugiau negersiu to jūsų šlamšto. Sakiau pirkt brangesnio, o jūs ne! Geriau daugiau! Juk stipriau kirs! – Mantas atsistojo, nors gavo labai susilenkti ir pradėjo artintis ties priekinės sėdynės, kur sėdėjo Kęstas.
- Mums gerai, o tu kai mažai geri, tai tau taip ir kimba skaudžiai. Reikia pratintis prie jo. – Kęstas pradėjo artintis ties galinėmis sėdynėmis, kad draugai galėtų apsikeisti vietomis.
- Na sėkmės! Pratinkitės ir toliau. – Mantas atsisėdo į kėdę ir galvos linktelėjimu pasisveikino su Vytu, vairavusiu automobilį ilgiau nei septynias valandas.
- Ir pratinsimės. – Pasakė Kęstas ir užsivertė dar kartą butelį. Kai nurijo skanius alaus gurkšnius, pažvelgė į merginas. – Na, gražuolės, geriam?
- Mielai. – Atsakė Agnė ir pagriebė butelį.
Taip palengva ištuštėjo ir trečiasis butelis. Po gerų dviejų valandų, nuo Manto pabudimo, Agnė ir Lina jau gulėjo „lūžusios“. Kęstas, nors ir drybsojo ant galinių sėdynių, bet vis dar laikas nuo laiko gurkštelėdavo alaus.
- Vytai, keičiamės. Aš pavairuosiu, o tau reikia pailsėti. – Mantas pažvelgė į draugą.
- Gerai. – Vytas linktelėjo ir palengva sustojo kelkraštyje.
- Aš tuojau. – Mantas iššoko iš mašinos. – Lekiu aplankyti nykštukus.
Jis greitai dingo medžių tankumyne. Vytas atsisėdo ant priekinės sėdynės, nusilenkė ją ir atsigulė. Net negalėjo patikėti, kad taip greitai pradės merktis akys. Dar kelios sekundės ir Vytas užmigo.
Sugrįžęs Mantas matė visus savo draugus giliai įmigusius. Jis įsitaisė į vairuotojo vietą. Radijo imtuve susiradęs jam patinkamą stotį, pradėjo važiuoti. Viduje tyliai zirzė vėsaus oro kondicionierius ir tyliai skambėjo „Hard Rock“ stiliaus muzika. Baltos brūkšninės asfalto linijos sparčiai lindo po mašina. Laikrodžio ciferblatas rodė puse dviejų nakties. Staiga vairuotojo širdis ėmė plakti sipriau, kai priekyje išvydo ritmingai mirksinčias geltonas šviesas. Mantas sumažino greitį, kad galėtų įžiūrėti kas ten įvyko. Mašina važiavo tiksliai savo puse. Iki mirksinčių šviesų bebuvo likę maždaug apie dušimtai metrų, kai jis išvydo, jog ant gatvės stovi žmogus ir mojuoja rankomis. Jis neturėjo prisisegęs jokio atšvaisto, o visi drabužiai juodi it smala, todėl buvo sunku jį pastebėti ir suprasti kas jis per vienas. Mantas nusprendė nestoti ir parodęs posūkio signalą į kairią pusę, persirikiavo į kitą eismo juostą. Mantas važiavo toliau. Kiek pakreipęs galvą į dešinę, pravažiuodamas pro stovintį žmogų, išvydo ant jo kaklo baltą koloratę ir suprato, kad tai kunigas. O jei jis koks maniakas, ar nusikaltėlis? Pagalvojo Mantas, pagalvokit kiek per tą laiką kai buvau atsibudęs čia pravažiavo mašinų? Dvi... na gal trys. Tai kokia jam iš manęs būtų nauda? O jei jis ištiktųjų kunigas, o tada jau nuodėmė. Velnias! Mantas sustabdė mašiną. Veidrodėlyje matėsi mirksinčios avarinės signalizacijos šviesos. Greitai įmetęs atbulinę pavarą, jis patraukė kunigo link. Kiek pasimuistęs po megztiniu, išsitraukė revolverį ir pasidėjo ant panelės prie vairo. Jeigu kas, prireiks jo. „RENAULT“ sustojo prie pat kunigo. Mantas sugriebė už rankenos ir atidarė dureles.
- Sveiki. – Prabilo vyras su juodais drabužiais.
- Labas. – Mantas žiūrėjo į kunigo akis. – Kas nutiko?
- Nežinau. Mašina tiesiog užgeso ir nebeeina užkurti. Gal ką nusimanote?
- Nė kiek. Jei norite galiu jus pametėti iki artimiausios degalinės ir paskambinti į savo servisą, kad atvažiuotų jūsų paimti. – Mantas pasakęs nusičiaudėjo. Iš jo galvos visiškai išgaravo tai, kad šalia miegantis draugas yra automobilių serviso savininkas. Bendrasavininkas jo firmos.
- Į sveikatą.
- Ačiū. – Mantas pasižvalgė po mašiną ir vėl atsisuko į kunigą. – Tai kaip?
- Gerai. Tuojau užrakinsiu ją. – Vyras tyliai uždarė duris ir nubėgo prie mašinos.
Išjungė avarines šviesas, kiek paėjėjęs už mašinos padėjo trikampį atšvaistą ir galiausiai užrakinęs dureles patraukė „RENAULT“ mašinos link. Pradaręs galines dureles atsisėdo į patį mašinos kampą. Šalia girto ir miegančio Kęsto.  Mantas išjungė radijo imtuvą ir tyliai prabilo:
- Aš Mantas.
- Oi! Aš Artūras. Matau, šventėte?
- Kai kas. – Vairuotojas nesižvalgė, o vis žiūrėjo į kelią ir kartas nuo karto į galinį veidrodėlį, kuriame matėsi kunigo dalis veido. – Kur jūs keliavote?
- Aš rytoj turėjau išvažiuoti į Švediją, bet manau, kad nespėsiu. O jūs kur?
- Kur kelias nuves. – Mantas nusišypsojo. – Šiaip jau grįžtame iš Vilniaus. Važiuojame į Klaipėdą.
- O ką švenčiate? – kunigas apsidairė. – Šventėte?
- Prieš mėnesį... – Mantas sudvejojo ar verta atskleisti, bet juk jis kunigas. Nusprendė, kad gal nemeluosiąs jam. – Sudarėme gerą sandėrį. O dabar vakarėlis už tai.
- Tai sveikinu. – Kunigas atsikosėjo kiek atsipalaidavęs, patogiau įsitaisė ant sėdynės.
- Ačiū.
Mantas vėl įsijungė radijo imtuvą. Netikėtai pradėjo stipriai lyti. Valytuvai dirbo greičiausiu pajėgumu. Vanduo varvėjo priekiniu stiklu. Automobilis sulėtėjo netekęs greičio. Toliau nei kelis metrus nuo mašinos neįžiūrėjai kelio. Kažkur dešiniame šone pasirodė dideli žaibai, o po jų ir kurtinantis dundėjimas.
- Kas čia dedasi?! – sutriko Vytas pabudęs. Staigiai atsisėdo, apsidairęs labai nustebo išvydęs naują veidą. – Sveiki. Mantai, kas čia buvo?
- Sveiki. – Tyliai pasakė kunigas ir nutilo, kad netrukdytų Mantui kalbėtis.
- Nieko baisaus. Ką tik žaibavo.
- O... Žinok per miegus baisiau atrodė. – Manto draugas sukrito atgal į sėdynę. – O ką veikia pas mus kunigas?
- Jam sugedo mašina ir aš paėmiau. – Vairuotojas atrodė prilipęs prie priekinio stiklo, kaip vantos lapas prie užpakalio.
- Gerai. – Vytas pažvelgė į laikrodį, kuris jau rodė šiek tiek po trijų nakties. – Lauke stipriai lyja?
- Labai.
- Gal nori, kad aš paimčiau vairą į rankas?
- O tu pajėgsi? – Mantas pažvelgė į užsnūdusį kunigą. – Pakeleivis užmigo.
- Tikrai. – Vytas pažvelgė irgi. – Pajėgsiu.
Automobilis palengva sustojo pakelėje. Mantas atsistojo ir šiek tiek priartėjo prie merginų, kurios abidvi giliai miegojo vidurinėje mašinos eilėje. Vytas greitai įsitaisė vairuotojo vietoje ir automobilis pajudėjo. Mantas taip pat įsitaisė ant nuleistos sėdynės ir kiek pagarsinęs radijo imtuvą pažvelgė į kelią. Rankas sunarino už galvos ir lengvai atsiduso. Taip išstūmė visus rūpesčius iš savo kūno.
Lauke vis lijo. Griaudėjo griaustinis, bet Mantą neėmė miegas. Jis spoksojo į varvančias vandens sroveles, kurios savo ruoštu piešė neapsakomai gražų vaizdą ant priekinio stiklo ir mėgavosi sklindančia muzika.
Dar kelias minutes viskas tekėjo ramia vaga. Mašina riedėjo keliu. Baltos linijos ant asfalto vis dar skubiai tebelindo po ja. Atrodė, kad pasaulis nuostabus. Vytas kiek susikaustęs stebėjo kelią ir vairavo, kai netikėtai iš kairės pusės užsidegė ryškios šviesos. Nuskambėjo garsus, ausis užgulantis, sunkvežimio papynės signalas.
Dar kelios sekundės ir jis tvosis į „Espace“. Atsitrenks tiesiai per vidurį. Sunkvežimis kol sustos nuriedės ilgą kelią. Nuo trumpojo jungimo užsidegs mašina. Ugnis, nors ir lyjant, taip greitai užsiliepsnos, kad visi ims dusti. Vytas niekaip negalės nusisegti saugos diržo. Jo veidas pasidengs baimės kauke. Jis rėksis pagalbos. Klyks. Mantas atsipeikės nuo klyksmo ir atitrauks galvą nuo durelėse esančio stiklo. Kraujas varvės iš prakirstos žaizdos.
Galop sunkvežimis sustojo ir iššokęs jo vairuotojas puolė prie degančios mašinos. Atidarė dureles ir ištempė į lietų dūstantį Mantą. Į jo veidą tvojosi dideli ir kiek skaudūs vandens lašai. Mantas atrodė pasimetęs. Jis akimirkai nebesuprato kas vyksta. Dangų raižė žaibai. Ausyse spengė tyla. Netoli jo stipria liepsna degė mašina. Jis net akimirkai patikėjo, kad pasaulis susiliejo su pragaru. Į akis spigino sunkvežimio ilgosios šviesos.
Netikėtai jį sugrąžino į šį pasaulį Linos riksmas. Mantas staigiai susigaudė kas įvyko. Prisiminė kaip atsipeikėjo su praskelta galva ir po kelių akimirkų jį ištraukė. Jis sparčiai pripuolė prie galinių durelių, pro kurias išvirto kunigas, nes nuo smūgio jis nuskriejo į kitą mašinos pusę. Vyras juodais drabužiais išsitiesė ant drėgnos žemės šalikelėje ir sunkiai gaudė orą. Veidas suodinas, kurie nuo lietaus dar stipriau pajuodo ir išsiliejo.
Mantas įkišo galvą. Išvydo Kęstą gulintį be gyvybės ženklų. Lina rėkė prie jo ir nekreipė į viduje vis sparčiau besikaupiančius dūmus. Vis stipriau besiplečiančią liepsną, jau po truputi kišančią savo mirties liežuvius į saloną. Vytas vis dar tampėsi su saugos diržu, kai staiga jo akys užkliuvo ant grindų nukritusį šautuvą. Pakėlė jį ir nusitaikęs į diržo segtuvą, iššovė. Po antrojo šūvio jis išsilaisvino. Staigiai peršokęs ant kitos sėdynės išvirto lauk. Šaltas lietus malonia atgaivino kūną. Kiek padėjo blaiviau stebėti aplinką ir gelbėti kitus.
Mašina degė atvira liepsna. Kol Mantas visaip[ stengėsi ištemti į lauką savo merginą jo nugara užsidegė. Karštis skaudžiai žnaibė odą, bet jis nekreipė į tai dėmesio. Mantas vis tempė beveik nebekvėpuojančią Liną, kai galiausiai ji iškrito ant drėgnos žemės. Tekštelėjo į purvą ir pravirko. Ji vis dar netikėjo, kad jos brolis žuvo. Dar kelis kartus pamėgino pakilti nuo žemės ir pulti į vidų kai ją sulaikė Vytas. Prispaudė prie savęs ir bandė nuraminti kol Mantas įšokęs į vidų bandė išversti Agnę. Deja, bet jai jis jau nebegalėjo padėti. Po to, kai liepsnos visiškai pasiglemžė automobilį, Kęstas buvo ištrauktas ir paguldytas ant žemės. Kunigas nusitraukė nuo savęs juodus ilgus drabužius ir uždengė kūnus.
Sunkvežimio vairuotojas spigino į nukentėjusius ir nesuvokė ką jiems pasakyti. Kaip paaiškinti, jog jam sugedo stabdžiai. Jog jis nekaltas. Jis net nesitikėjo, kad tokiame lietuje galės dingti stabdžiai, kurie pasiglemš tokią auką.
Lina vis verkė. Nereagavo į aplinką. Mantas pritūpęs pastebėjo kad jos rankove teka kraujas. Prasegęs palaidinukę išvydo, jog aukščiau krūties žiojėjo gili žaizda iš kuri plūdo krauju.
- Ar kas, po galais, iškvies greitąją?! – suriekė Mantas.
- Aš neturiu telefono, - teisinosi kunigas ir dairėsi į kitus.
- Aš taip pat ne! – sušuko Vytas ir pastebėjo, jog trūksta vieno žmogaus. Avarijos kaltininkas dingo. Visi pagalvojo, jog jis nulėkė pasiimti telefoną, bet kai pamatė, kad sunkvežimis pajudėjo, suprato kas vyksta. Jis bėga iš avarijos vietos. Tai šunsnukis. Nudėjo du žmones ir skuodžia. Mantas negalėjo nieko padaryti. Teko pasiduoti šitokiam sugniuždimui. Juk jis galėjo iškviesti pagalbos, bet ne. Pabėgo ir juos paliko vienus.
- Kiek kilometrų liko iki Klaipėdos? – surėkė Mantas.
- Nežinau.
- Galvok, Vytai!
- ... – Vyras trypčiojo baloje. Smarkus lietus trukdė matyti. Vis lašai krito į aki, kurios skaudėjo. – Gal apie penkiasdešimt, ar mažiau.
- Aišku.
- Kas tavo mašinai nutiko? – Vytas sužiuro į kunigą.
- Nežinau. Tiesiog ėmė ir užgeso.
- Grįžtam prie jos. Gal aš sugebėsiu pataisyti ir galėsime skubėti į ligoninę.
- Supratau. – Pasakė Mantas ir atsistojo. Glėbyje laikė Liną, kuriai iš žaizdos vis dar stipriai sunkėsi kraujas.
Visi patraukė mašinos link. Mantas ėjo paskutinis, nes turėjo nešti Liną, kuri visiškai nebereagavo į aplinką. Ji nugrimzdo į komą. Kunigas ėjo priešais juos, o Mantas pasiėmęs raktelius nuo sugedusios mašinos, skuodė jos link. Vytas lėkė kiek turėjo jėgų. Jis žinojo, jog nuo jo dabar priklauso Linos gyvybė. Ji gali nebesuspėti iki ligoninės jei jis ilgai uždels. Toks stiprus kraujavimas nežadėjo nieko gero. Vyras lėkė. Iš burnos veržėsi seilės nuo uždusimo, bet jis nesustojo. Pagalvojo, kad tegu plyšta širdis, bet nesustosiąs. Ir keista. Jas pasidarė daug lengviau bėgti. Atrodė, kad atsivėrė antrasis kvėpavimas. Vytas galop pasiekė mašiną. Pripuolęs prie durelių atrakino jas ir greitai įvirtęs į vidų atidarė kapotą. Po to pakėlė į ir bandė apžiūrėti, bet buvo per tamsu. Nuskuodė į saloną ir įjungė šviesas. Durelės liko praviras, todėl skambėjo zyzimas pranešantis, kad vairuotojas paliko įjungtas šviesas. Tolumoje matėsi Mantas ir Lina. Vytas bandė suvogti kodėl neužsiveda mašina, kai netikėtai susigaudė, jog galėtų būti kas nors su žvakėmis. Atjungė jas ir pamėgino paklibinti laidus, o po to vėl užmovė ant jų. Pribėgęs prie vairo pasuko raktelį ir nieko. Jokio garselio, bet panelėje degę visos lemputės, o tai reiškia, kad elektros šaltinis maitina visus prietaisu, kuriems reikia jos.
Dar kiek pasiknaisiojęs prie variklio vėl pamėgino pasukti raktelį, bet ir tada nieko. Nebeliko vilties kaip užvesti automobilį, kai staiga pribėgęs kunigas sušuko, jog reikėtų pamėginti ją užstumti. Mantas paguldė Liną ant galinės sėdynės, o pats atsistojo prie priekinių durelių ir vairo, kad tik užsivedus automobiliui galėtų įšokti į jį. Vis pradėjo stumti jį. Matas Vyto leidimu įšoko į vidų ir įjungęs antrąją pavarą atleido sankabą. Nieko. Mašina patrūkčiojo ir sustojo. Vis pamėgino dar kelis kartus tai pakartoti, aki galop liovėsi. Mantas suklykė ir atsisėdo ant žemės. Lietus ir vėjas, kuris nesenai pakilo, talžė žmones. Vytas stovėjo atsirėmęs į mašiną ir negalėjo patikėti, kad nesugeba užvesti automobilio. Juk jis sumautas automobilių žinovas. Jis juo buvo nuo pat vaikystės. Juk net Mantas klasėje vadindavo jį tikra vaikščiojančia automobilių enciklopedija, o dabar kas? Jis nesugeba užvesti paprasčiausio automobilio. Kokia nauda iš tų žinių, jei kritiniuose atvejuose negali jų panaudoti. Lina miršta, o jie vis stovi prie neveikiančios mašinos ir nuleidžia rankas! Nešti iki ligoninės per toli, o bet ir ne pats geriausias sumanymas, nes geriau merginos nejudinti. Tegu guli ramiai ir gal palengva aprims žaizda. Mantas vis kūkčiojo baloje. Kunigas stovėjo pasimetęs ir nesuvokė ką daryti. Atrodė, jog jis pirmą kartą išėjo į žmones. Nežino nei kur koją padėti, jei ne Vytas, parodantis, kad atsistok čia, padėk rankas taip, gelbėk stumti, o dabar galiausiai pasiduok. Visi mes pasiduodame. Mantas. Vytas. Ir kunigas privalo pasiduoti. Net Lina pasiduoda. Ji juk jau net nebereaguoja į aplinka, o tai patvirtinimas, kad smegenys visiškai pasiduoda. Kad jos panoro pasitraukti nuo pavojaus ir pasislėpti tarp smegenų žievės vingių. Linos kūnas liko, bet sąmonės nebe. Ji dingo. Nuklydo į kitą pasaulį ir niekas gali nebesugražinti. Vytas gerai žinojo, ką medikai pasakyti, jog Lina galinti sugrįžti po valandos ar dienos ar net po metų. Niekas nežino kada, bet visada reikia melstis Dievui, kad tai įvyktų kuo ankščiau. Kuo greičiau pabėgti iš ano pasaulio ir sugrįžti pas mylimus žmones tuo geriau. Tuo mažiau leidi jiems griaužtis, kentėti, nemiegoti naktimis ir jaudintis. Lina privalo sugrįžti, bet Vytas negalėjo patikėti kas prieš kelias valandas įvyko. Jis tik dabar kai sukrito ant žemės šalia Manto suvokė. Kad daugiau niekad nebematys Linos brolio Kęsto gyvo. Kad niekada nebeišlenks taurelės. Kad Agnė niekada nebepalaikys draugijos, kad... Vytas žinojo tik tai, kad šiandien pasirodė, jog gyvenimas toks sumauta, kad net akimirkai sutriko savo minčių, jog Kęstui pasisekė ir Lina palengva slenka to išsigelbėjimo linkme.       
Prabėgus kokiai valandai pasigirdo sirenos. Kunigas spėjo, jog parvažiuoja greitoji pagalba ir policijos pareigūnai. Dar kelios minutės ir jis buvo teisus. Baltas automobilis su raudonomis raidėmis ir kryžiumi tokia pačia spalva sustojo ties automobilio. Pareigūnai išlipo iš automobilių. Nuo tada Mantas sunkiai ką prisiminė. Jis sėdėjo greitosios pagalbos automobilyje ir laikė kraujuojančią mylimosios ranką. Žiūrėjo į jos veidą ir drebėjo. Tai nebuvo šaltis  sklindantis nuo sušlapusių drabužių. Greičiau jau baimė. Baimė netekti merginos.
Vytas liko su kunigu ir pareigūnais parodyti avarijos vietos. Viena patrulių mašina patraukė kartu su greitąja pagalbą į Klaipėdos miesto ligoninę, o kita nuvažiavo į įvykio vietą. Kunigas pažadėjo Mantui, kad su Vytu būtinai atvyks aplankyti juos ligoninėje ir pasakė, jog visą laiką melsis už juos.
Kol Mantas vyko į ligoninę nieko negalvojo. Jo galva buvo tokia tuščia, kad atrodė prikišęs ausį prie jo ausies išgirsi vėjo ūžimą, kaip galima justi prisidėjus kriauklę. Jis sėdėjo automobilyje ir net negirdėjo riaumojančio signalo skelbiančio, kad visi privalo praleisti ją. Jo ranka sugniaužusi laikė pabalusią Linos ranką. Mergina sunkiai kvėpavo. Ant žaizdos gulėjo binto gniužulas prispaustas sanitaro.
Ir visos likusios valandos iki kol jis pasiekė ligoninę, kol merginai susiuvo žaizdą, kol ji gulėjo palatoje ir palengva iš lašelinės lašėjo vaistai, Mantui pasirodė tokie tolimi ir neaiškūs, kad net pasidarė baugu. Jis jas prisimina taip, lyg atrodytų, jog juose pats nedalyvavo, o tik pasakojo jo draugai.
Ryte jo jau nebebuvo palatoje. Kai Vytas ir kunigas pasirodė, rado tik gulinčią Liną. Ji kaip vis dar nereagavo į aplinką. Mergina gulėjo ramiai. Kvėpavimas buvo lėtas ir stabilus. Kunigas kiek nustebo, nes niekur nerado Manto, bet Vytas įtarė, kad jis namie. Dar pabuvęs kelias valandas nutarė įsitikinti ar jis teisus. Greitai išvažiavęs į Kretingalę ir užsukęs pas Manto į namus, jis neklydo. Jo draugas sėdėjo svetainėje. Visi baldai išstumdyti į šonus. Manto kojos sukeltos viena ant kitos. Jis sėdėjo lotoso poza. Vyta priėjęs arčiau pamatė laiškelį prie kojų. Pakėlė jį ir perskaitė. Vis dar negalėjo patikėti, to ko jo prašoma. Manta norėjo, kad kai tik perskaitysiąs laiškelį, Vytas nueitų į virtuvę ir atsineštų peilį, o po valandos jį įsmeigtų į petį. Paskutinis sakinys buvo toks aiškus, kad Vytas žinojo, jog privalo tai padaryti. Mantas aiškia parašė, kad jei taip nepadarysi jis daugiau niekada nebepabus. Jis pasiliks ten visą savo gyvenimą ir viskas užgrius ant tavo pečių. Mantas padėkojo draugui ir pasitikėjo, kad jis tirai tai padarys. Nepirmas kartas ir Mantas juto, kad ne paskutinis. Vaikystėje tai jau teko daryti, bet tada nereikėjo gelbėti mylimos merginos gyvybę. Mantas net netikėjo, jog sugebės.
Jis, dar prieš atvykstant Vytui, atsisėdo lotoso poza. Užsimerkė ir pasidavė eremitų prigimčiai. Palengva pajuto, jog jo sąmonė grimzta. Kaip ją pasiglemžia tuštuma. Bedugnė. Po to toks palengvėjimas. Nesvarumo būsenos pojūtis. Ir galop ryški šviesa. Mantas atsidūrė ten kur ir visada. Didelė pieva. Žydinčios kiaulpienės. Pieva padalyta pusiau. Vienoje jos pusėje peržydėjusios ir sukrovusios sėklas, o kitoje dar vis tebežaliuojančios gėlės. Mantas apsidairė ir žinojo, kad jis eremitų pasaulyje. Blogiausia, kad jis taip retai lankosi čia, kad dar neišmoko pats iš jo ištrūkti. Jam būtinai reikėjo pašalinės jėgos. Ar iki raudonumo įkaitintos vinies, kurią draugai galėtų prikišti prie rankos, ar peilio perrėžiančio jo petį. Dabar jis netikėtai pajuto, kad šalia, už kažkokio šydo, už mistikos sienos, už kitos erdvės stovi Vytas ir spokso į jo kūną. Į tuščią indą. Mantui niekada nebuvo pavykę į eremitų pasaulį persikelti visu materialiu kūnu, nes tikėjo, jog tai dėl praktikos trūkumo. Bet jis niekada nenorėjo to praktikuoti. Po kiekvieno sugrįžimo užvaldo vis didesnis noras aplankyti jį dar kartą. Ir noras yra toks stiprus, kad kartkartėmis Mantas visiškai sutrinka. Tai baisiau nei mesti rūkyti, gerti ir narkotikus. Viską vienu kartu. Mantas nenori būti eremitu. Jis nenori tapti bloguoju, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia čia. Tame pasaulyje, kuriame jiems yra suteikta galimybe tapti dievais.
Mantas žengė žingsnį pieva. Po to pasileido tekinas. Balti it snaigės kiaulpienės pūkai skriejo Manto sukeltomis oro bangomis. Jis lėkė ir dairėsi. Netikėtai išvydo pirmuosius žmones, kurie gulėjo pievoje. Kiti žaidė su kamuoliu. Dar kiti vaikščiojo. Po to viena pora mylėjosi. Kiti maudėsi netikėtai atsiradusiame tvenkinyje. Mantas nejuto nuovargio. Jis galėjo bėgti ir bėgti, kai netoli vienos obels išvydo ant suoliuko sėdinčią Liną. Ji žiūrėjo į danguje plaukiančius debesis. Veidas švytėjo patenkinta šypsena. Saulės spinduliai prasiskverbę pro lapus šildė jos lūpas, kurios atrodė tokios mielos.
Mantas prisiartino palengva. Uždėjo ranką ant peties ir prisėdo šalia.
- Juk gražu čia? – Lina neatsisukdama kalbėjo.
- Bet... – Mantas bijojo, kad ji galinti pasilikti čia visam laikui. Tai per daug malonus pasaulis ir jei realiame esi nukentėjęs, tai čia atrodo rojus. Iš kurio niekada gali panorėti nebegrįžti. Apsistoti visam laikui, nes čia jautiesi laukiamas ir mylimas. Mylimas visų, kurie taip pat apsistojo. Paliko artimuosius. Mylimuosius. – Bet tavęs laukia Mantas.
- Mantas?
- Taip. Jis kraustosi iš proto, kad tu jį palikai.
- Aš jo nepalikau, - mergina net nežiūrėjo į Mantą. Ją labiau domino danguje plaukiantys debesys. – Jis gali ateiti čia ir mes būsime kartu.
- O gal tu sugrįžk?
- Kodėl? – Galiausia Lina pažvelgė į Manto akis. – Aš ten tiek daug netekau. Mamos. Brolio.
- Bet tu ir čia jų neturi. – Mantui išriedėjo ašaros. Jam niekada neteko sugražinti kito žmogaus iš šio pasaulio. Kaip jis gali tai padaryti. Nusinešti paukštelį į eremitų pasaulį ir sugrįžti su gyvu sunku, o čia žmogaus gyvybė. Žmogaus esybė. Kaip ją sugražinti? – O ten tavęs laukia vienas.
- Vienas?
- Taip. Vienas, nusiminęs ir pavargęs. Pasiryžęs paaukoti viską, kad tik tu sugrįžtum.
- Kad sugrįžčiau?
- Taip, brangioji. – Mantas negalėjo pagalvoti, kad ją matydamas čia taip panorėjo likti kartu. Jei ji čia, tai kam jam sugrįžti. Jis gali kartu su ja sėdėti ir spoksoti į dangų. Daugiau niekada nebegalvoti apie maistą, namus ar paliktus draugus už šio pasaulio ribų.  Visi rūpesčiai liktų kažkur kitur. Kitame pasaulyje. Kitoje erdvėje. Bet žinojo, kad taip neįvyks, nes Vytas vis dėlto išdrįs ir prikels jį. – Man reikia tavęs.
- Tau?
- Taip, Lina. Man! Aš tave myliu! – Su paskutiniaisiais žodžiais Manto ranka paplūdo kraujais. Vyras pradėjo nykti. Viena ranka laikėsi už mylimosios ir staigia prie jos prisiglaudė, bučiuodamas vis kartojo sugrįžk. Nepalik manęs. Aš tave myliu.
Mantas prasimerkė. Priešais jį stovėjo geriausias draugas ir isterišku žvilgsniu žvelgė į jį. Petyje stėro įstrigęs peilis. Mantas palengva jį išsitraukė ir nuėjo į vonią. Prasiplovęs žaizdą užsipylė ant jos spirito ir apsibintavo. Sugrįžęs į virtuvę užsikaitė arbatos.
- Dėkui.
- Nežinau kokioje vėl nesąmonėje buvai, bet meldžiuosi, kad tik padėtų Linai. – Vytas žiūrėjo į draugą. – Juk dėl jos buvai?
- Žinoma, kad taip. Ji ten sėdėjo ant suolelio ir stebėjo į praplaukiančius debesėlius.
- Manai sugebėjai? – Vytas kalbėjo kiek nepatiklia, nes vis dar niekaip negalėjo suprasti, kad jo draugas sugeba kažkur nukeliauti. Juk tokių nesąmonių nebūna! Bet gerai atsiminė, kaip Vyto paukštelis buvo negyvas ir tą vakarą atėjo pas jį Mantas.
Jų motinos dirbo ligoninėje, o jie liko vieni namuose ir Mantas pasakė, kad galintis jį atgaivinti, jei tik Vytas išdrįsiąs jam į petį įdurti adatą. Jis pažadėjo, jog nebijo tai padaryti ir Mantas pradėjo. Atsisėdo kambario viduryje ir nejudėjo visą valandą. Nekrustelėjo nė vienas raumuo, kai priešais jį maivėsi jo draugas. Bandė visaip prajuokinti. Net buvo nusimovęs kelnes ir ranka pliauškino per nuogą užpakalį, bet Mantas nesukruto. Veidas išliko ramus lyg negyvėlio ir galiausiais praėjo valanda. Išaušo metas Vytui suleisti adatą į draugo petį. Jis buvo matęs kaip tai daro jo mama, bet jam dar neteko. Jis atsistojo šalia Manto ir atidengė adatą. Nusitaikė ir bakst! Mantas suklykė išmesdamas į orą prieš tai buvusį negyvą paukštelį, kuris kambario palubėje išskleidė sparnus ir nutūpė ant sofos krašto. Nuo tada daugiau Mantas apie tai nebesikalbėjo su draugu. Jis neklausinėjo, o Mantas nesurado priežasties kodėl apie tai diskutuoti.
Dabar antrasis kartas kai Vytas teko sužeisti draugą. Ir jis meldėsi, kad jo padaryti auka nebūtų beprasmė. Mantas yra jo geriausias draugas, o jo mergina – draugė. Jie šauni pora ir malonūs žmonės. Kiek keisti, bet juk tokių net labiau reikia. Kas būtų jei visi elgtųsi lyg vieno liejimo? Išnyktų kultūros. Nebebūtų valstybių. Liktų tik kluonų visuma. Nefunkcionuojančių arba tik vienos krypties personos. Galima sakyti, kad išnyktų pasaulis. Ir ateitų tokia diena, kad gyvybė paliktų Žemę. Įvyktų  PASAULIO PABIGA.




- Mantai. – Vytas palengva judino draugą už peties. – Pabusk.
- Ką?
- Aš norėčiau su tavimi pasikalbėti.
- Taip, žinoma. – Mantas kiek pasėdėjo ir atsistojo.
Lina ramiai miegojo. Laužas degė, o „Aras“ būrio nariai sėdėjo savo vietose ir stebėjo teritoriją. Mantas prisiartinęs prie jų pasišnekėjo su Arvydu ir susitarė, kad pakeisiąs jį. Tegu jis išsimiega, nes ryte gali prireikti jo pagalbos. Gali reikėti veržtis pro koriką. Arvydas nuėjo prie lauželio ir atsigulė. Kambaryje laikėsi šiluma. Mantas atsisėdo šalia lango sienoje ir į rankas paėmė ginklą bei pažvelgė į šalia pritūpusį draugą.
- Apie ką norėjai pasikalbėti?
- Apie Liną.
- Apie ją? – Mantas nesuprato kokia dabar tema tiktų šitoje situacijoje, kai netikėtai Vytas ištarė.
- Atsimeni kai tada tu sugrįžai na, iš ten?.. ir ji ne tik prisikėlė iš komos, bet jos žaizda buvo visiškai užgijusi. Daktarai net keikėsi, nes reikėjo taip greitai traukti siūles, kurios jau sunkia bepasidavė.
- Taip.
- Taigi, aš galvojau, kad...
- Kad man reiktų ir dabar pamėginti?
- O tu galėtum?
- Vytai, dabar yra du skirtingi dalykai. – Mantas kalbėjo ramiai ir išgąsdino draugą. Jis suprato, kad jau tokią prielaidą Manta svarstė, bet dėl kažko atmetė.
- Kaip skirtingi? Juk ji sužeista ir... – Vytas galop atsisėdo. – Ji sąmoninga?
- Būtent. Aš negaliu jos sutikti eremitų pasaulyje. – Mantas gailiai atsiduso.
- O jei tu ją nusineštum kartu kaip kadaise nusinešei mano paukštelį?! – Sušuko Vytas ir pašoko ant kojų. Jo veide spindėjo plati šypsena, kuri greitai dingo vien pažvelgus į draugą. – Kas dabar?
- Ar supranti ko tu reikalauji?
- Žinoma, kad taip. Reikalauju tavęs kovoti dėl mylimosios! – Vytas pasilenkė prie draugo. – Aš atiduočiau visas jėgas, kad mano mergina pasveiktų jei tik galėčiau ką pakeisti, o tu ką? Žadi nuleisti rankas?! Taip nesielgiama! Pagalvok, kokia tau yra brangi Lina ir kiek ji tau padėjo! Ar tu tikrai jai leisi netekti kojų?!
- Bet... – Mantas nenorėjo pripažinti, kad jis žada taip pasielgti. – Žmogų perkelti... tai neįmanoma. Aš per silpnas.
- Tu niekada nebuvai per silpnas! – Vytas sugriebė Mantą už pečių. – Tu turi vienintelį kozirį – meilę! Ar supranti koks tai galingas ginklas?! Aš tikrai tikiu, kad tu su Lina galite ten nukeliauti! Abu kartu, ar tik ji viena, man nesvarbu, bet svarbiausia tai, kad tu būsi bent pamėginęs ir jei tada nieko nesigaus... Tu neturi ko prarasti!
- Bet tas pasaulis toks...
- Man nusispjaut koks! – suriko Vytas ir vos nevožė draugui. – Tu pagalvok apie savo merginą! Ji tau turėtų rūpėti, o ne kažkoks pasaulis! Spjaut ant to sukrušto pasaulio! Tegu ten tūkstančiai nuogų mergų laksto! Tau dabar turi rūpėti tik Lina ir nuodėmė, jei nepamėginsi. Ar supranti ko aš prašau?!
- Žinoma, kad suprantu, bet...
- Jokių, bet! – Suriaumojo Vytas, kurio akyse matėsi žaibai. – Ar tau visiškai nuvažiavo stogas?! Tu privalai! Nėra nė kitos kalbos!
- Vytai...
Manto draugas pakėlė jį ir prisitraukė prie krūtinės. Ilgai spigino į jo akis ir negalėjo suprasti, kodėl Mantas taip nenori padėti savo merginai, kuris greitai išsilaisvino iš jį supančių rankų ir žengęs žingsnį atgal, prabilo:
- Aš noriu padėti Linai iš visos širdies, bet bijau to pasaulio.
- Aš suprantu, - Vytas kalbėjo draugišku tonu. – Bet, mano manymu, tu turėtum pamėginti.
- O tu, pasiryžęs vėl mane prikelti? – Manto žvilgsnis buvo toks skvarbus, kad Vytas suvirpėjo. Jo odos plaukeliai pasišiaušė. Nugara nubėgo šalčio bangelė. Net kaktą spėjo išpilti šalto prakaitu.
- T-a-i-p.
- Tada nenustebk, kad tau gali tekti improvizuoti.
- Improvizuoti? – Vytas visiškai nustėręs spigino į draugą ir jam atrodė, kad jis tolsta, kad dar kelios sekundės ir jis jo nebematys. Garsai pasiliko kažkur už suvokimo ribų. Mintyse beperstojo girdėjosi tik draugo pasakyti žodžiai: „gali tekti improvizuoti“ – Kaip suprasti tai?
- Po kiekvieno panirimo į tą pasauli vis sunkiau beišeina sugrįžti. – Mantas palengva nusivilko žieminę striukę, po to megztinį ir galiausiai nusimesdamas marškinius apnuogino rankas. Ant pečių, šiek tiek strėnas ir menčių sritis „puošė“ randai. Kaip Vytas spėjo, jog palikti po kiekvieno prikėlimo. Draugas nebespėjo suskaičiuoti, kiek Mantas buvo kartų paniręs į jį. – Taigi, aš jau nebebuvau ten senai, o randai palikti iš pačių sunkiausių mano metų gyvenime. Kai sutikau Liną, ji padėjo man priešintis traukai. Nesileisti jos sugriebiant ir pasiglemžiant. Aš bijau ne to, kad pats niekada nebesugrįšiu iš ten, bet to, jei nusinešiu Liną ir jei tu nesugebėsi manęs prikelti, tai ji nebesugrįš niekada. Prasmegs kitoje realybėje. Blogųjų eremitų pasaulyje.
- Supratau, - Tik dabar Vytas įsisąmonino, kad įkalbėjęs Mantą pamėginti padėti Linai užsikrovė ant pečių jų gyvybes. Bet draugas negalėjo dabar kaltini savęs. Reikia išmėginti visas galimybes. Juk skęstantis ir už šiaudo griebiasi, kad tik tai padėtų. – Nesijaudink, mums pavyks. – Pasakė taip neužtikrintai, kad kambaryje pasidarė dar nejaukiau nei prieš tai.
Mantas atsitraukė nuo lango ir su Vytu nuėjo prie Linos, kuri vis dar miegojo. Mylimasis palindo po kombinezonu ir pasidėjo mergina ant kelių. Ji prasimerkė ir stebėjo kas dedasi nepratardama nė žodžio. Ir tada Vytas susigaudė, kad mergina jau yra tai mačiusi, gal net pati palikusi kelis randus ant mylimojo kūno. Baisu net pagalvoti, kad tokie dalykai gali vykti paprastame gyvenime.
Mergina rankomis apsikabino Manto kaklą.
- Na, brangioji, padėk man nuvykti ten.
- Prie suoliuko?
- Taip. Kur aš tave tada radau. – Mantas užsimerkė. – Pamėgink tai prisiminti. Pasistenk kuo ryškiau atsiminti smulkmenas. Aš tave myliu.
Dviejų kūnų mintys palengva pynėsi. Lyg plaukai kasoje. Mintis gulėsi ant minties, kol galop virto vaizdiniais. Prisiminimais netikrojo pasaulio. Išgalvotojo, bet kažkokių jėgų dėka materializuoto. Eremitų paluliu. Jų tvirtove. Tylos užuovėja. Kiekvienas jame gali rasti prieglobstį, nuo patyčių, nuo neapykantos, nuo barnių. Jame visi laukiame. Pasaulis ramus ir sunkia paleidžiantis. Toks užburiantis, kad kiekviename žingsnyje į galvą atskrieja mintis, kad nebegrįžti. Kad geriau likti čia. Kuo nuošaliau realaus pasaulio, teikiančio tik skausmą, vargus, nelaimes. Mantas ir Lina atsimerkė. Jie abu sėdėjo ant suoliuko ir žiūrėjo į praskrendančius debesis. Šiltas vėjelis ir saulės spinduliai maloniai glostė nuostabią Linos odą. Kojos piršteliai džiaugėsi smulkiu smėliu. Viskas. Mergina sveika. Dabar belieka tik sugrįžti. Sugrįžti! Sutriko Mantas sėdintis ant suoliuko. Ot velnias! Aš pamiršau pasakyti Vytui, kad už valandos mane prikeltų!
- Lina!
- Taip?
- Ar gerai suvoki aplinką?!
- Taip, - Kiek lėtoku judesiu parodė į saulę, pakrantę. – Viskas taip nuostabu, ane?
- Lina!
- Taip?
- Aš klausiu ar tu supranti kas aš?!
- Mantas. – Mergina džiaugėsi saulės šiluma. Vėjo glostymu ir nekreipė dėmesio į šalia sėdintį draugą. Atrodė, kad ji visiškai nesutrikusi, kad čia jos namai ir ji pasiryžusi daugiau niekada nebesugrįžti.
- Brangioji, ar gali atsistoti?! – Mantas pakilo ir užstojo saulę. – Pažvelk į mane.
- Tu švyti.
- Ką?
- Tu švyti lyg saulė. – Lina žiūrėjo į ją, kuri turėtu kyboti danguje už mylimojo nugaros.
- Šūdas! – Mantas sukiojosi tai į kairę tai į dešinę. Dairėsi po pievą.
Kaip visada prie vieno vandens telkinio gulėjo įsimylėjėlių poros, kurios nė nesislėpdamos atlikinėjo sekso aktus. Kiek toliau grupelė žaidė su kamuolio. Kiti tiesiog maudėsi vandenyje bei deginosi saulėje. Gal dešimt trisdešimt metrų nuo suoliuko ant kurių sėdėjo Lina, augo medis. Aukštas, lapotas. Atrodė panašus į beržą, bet Mantui nematytais lapais. Keistais trikampio formomis. Matėsi, kad vėjas lengvai kedena juos. O prie pat kamieno gulėjo kūnas. Kiek atidžiau pažvelgęs nusprendė, jog ten turėtų tysoti vyriškis. Mat moteris nenešioto tokio lietpalčio šitokią šiltą dieną. Gulinčio asmens drabužiai visi buvo juodi ir nutepti žemėmis. Atrodė, kad jis nesenai išropojo iš kokio nors purvo duobės ir prigulė išdžiūti. Bet kodėl jis kitoks nei visi kiti? Mantui sukėlė, tas asmuo tokį susidomėjimą, kad nutarė prieiti prie jo. Gal pavyks prakalbinti. Mantas privalo ką nors griebtis, nes jei užtruks ilgiau nei valandą, tai... Kas tai? Pagalvojo Mantas, juk nieko nežinai. Tik jaučia širdis, kad negali ilgiau nei valandą užsibūti. O gal ir galima.  Mantas palengva artinosi gulinčio vyro (dabar jau aiškiai matė, kad jis teisus buvo dėl lyties) ir vis galvoje svarstė, kodėl jis manantis, kad ilgiau valandos negalima pasilikti šiame pasaulyje. Kas galėtų nutikti? Juk čia taip gražu ir malonu likti. Gal pamėginti? Bet tokią mintį staigia nuginė iš galvos kai galiausiai sustojo ties keistuolio. Mantas vėl nusiteikė, kad į jo klausymą atsakys tokia intonacija, lyg pašnekovas butų prifarširuotas raminamaisiais.
- Ar jums čia gera? – Mantas.
- Kas jūs? – pašoko ant kojų keistuolis.
- Atsiprašau, bet nesupratau.
- Aš klausiau kas jūs toks? Ankščiau čia jūsų nemačiau.
- Ankščiau? – Mantas stovėjo nustėręs ir negalėjo patikėti, kad šitoje vietoje galėtų egzistuoti sveiko mastymo asmuo. O jis pats? Kaip tik tą akimirką ir jis pats sau uždavė šitą klausimą. Jei jis čia galintis blaiviai mąstyti, tik kartkartėmis reikia nustumti mintis apie pasilikimą ir negalvoti apie tai, jog manantis, kad gali pasilikti neilgiau nei valandą, tai kodėl negali būti ir kitų tokių? Matyt, kad gali. – Kada ankščiau?
- Negaliu tiksliai pasakyti, nes čia laikas nefiksuojamas, todėl aš nežinau. – Keistuolio veidas atrodė pavargusiai. Ilga barzda išdavė, kad nemačiusios skutimosi peiliuko kokį pusmetį, o gal net ilgiau. Drabužiai nusitepę ir vietomis suplyšę.
- O kada patekote čia?
- Kiek laiko praleidau nežinau, bet iš realaus pasaulio išėjau du tūkstančiai septintųjų liepą. – Keistuolis stebėjo persikreipiantį Manto veidą. – Kas nutiko? Kiek aš čia?!
- Jūs jau septintą mėnesį čia, - Mantas negalėjo patikėti, kad asmuo gyvenantis kažkur pasaulyje jau septynis mėnesius klaidžioja po eremitų realybę. – O kaip atsidūrėte čia?
- Vieną vakarą sėdėjo prie televizoriaus ir žiūrėjau laidą, kai netikėtai dingo elektra. Kiek paieškojęs galiausiai atradau žvakę ir užsidegiau ją. Ji, na... Suprantate? – Pasiklydėlis stengėsi rankomis pavaizduoti kaip žvakės liepsnelė blaškėsi jo kambaryje.
- Atrodė, kad būtų skersvėjis?
- Būtent. Aš patikrinau visus langus, duris, bet nieko. Tada, kiek sutrikau ir atsisėdau priešais ją. Sėdėjau ir žiūrėjau į pašėlusį jos blaškymąsi. Netikėtai aplink buvęs pasaulis nyko. Aš jutau lyg kas trauktu mane į kažką. Mintyse vis ryškėjo kitos spalvos, nematyti gamtos vaizdai, jutau šiltus saulės spindulius ir galiausiai atsipeikėjau čia...
- Aš pasistengsiu padėti tau. – Mantas prisėdo šalia. – Iš kur tu?
- Iš Klaipėdos. Gyvenu senamiestyje.
- Pasakei Klaipėdos? Negali būti!
- O ką?
- Aš irgi iš jos. Sakyk adresą ir aš tau padėsiu. Man tereikia atvykti į tavo butą ir kokiu dirgikliu tave partraukti iš šito pasaulio.
- Kaip suprasti dirgikliu?
Mantas atsmaukė rankovę ir pasirodė smulkūs randai.
- Kai aš panyru į šitą pasaulį likęs žmogus privalo mane prikelti. Kitiems užtenka skelti antausį, ar pašaukti vardu, o kitus privalai sužeisti.
- Su... Po velnių, kas čia dedasi? Aš visą laiką stengiausi suvokti kas nutiko, bet logiško sprendimo neradau!
- Kai aš tave prikelsiu duosiu paskaityti apie tai kas ta nutiko. Sutarta?
- Sutarta.
- Beje koks tavo vardas? Aš Mantas.
- Artūras. – Nusišypsojo vyras. – O...
- Kas nutiko? – sutriko Mantas išvydęs išsigandusio Artūro veidą.
- Aš čia jau septynis mėnesius, o mano kūnas... ten, ar jis nebus sulysęs, sudžiūvęs, o gal aš jau miręs?
- Tik neišsigąsk. – Mantas kalbėjo labai ramiai. – Kiek teko skaityti tai po to kai patekai čia, tavo kūnas sulėtėjo tiek, kad tik palaikytų gyvybę. Sutinku, kad būsi nusilpęs, gal net stipriai apsidergęs ekskrementais, gal net užsikrėtęs visokiais gyviais, bet turėtum būti gyvas. – Mantas matė, kaip Artūrą sugriebė sielvartas. – Bet tikiu, kad miręs nebūsi.
- Tikėkimės, kad esi teisus. – O Artūras pažvelgė Linos kryptimi. – O kaip jūs čia patekote? – Galvos linktelėjimu parodė į merginą.
- Aš ją čia atsivedžiau. – Mantas greitai suskato kalbėti. – Privalėjau ją pagydyti. Nežinau kaip tai paaiškinti, bet kai čia apsilankai ir sugrįžti tavo žaizdos po truputi užgyja. Priklauso kiek laiko praleidai čia. Jei ilgai, tai sugrįžęs gali būti visiškai sveikas.
- Tai, tada aš sugrįžęs... – Bet nutilo, kai tik dirstelėjo į Manto vaidą. – Kodėl ne?
- Matei mano randus? Aš juk prisikeldavai, kai mane sužeisdavo, bet likau toks. Kas nukeliauja į šitą pasaulį ir jame lieka sąmoningas, tai sugrįžus jam niekas nepasikeičia. – Mantas ranka palietė vyriškio petį. – Tikėk, kad viskas bus gerai. Tik grįžęs ir nusigavęs į Klaipėdą iškart užsuksiu pas tavęs. Nesijaudink. Susiradai naują draugą, nes šitas pasaulis, kuriame dabar tūnai tu, tavęs jau niekada nebepaleis. Jis kiekvieną dieną tave mėgins traukti, vis paliesti savo siūlais, bet aš tau padėsiu atsispirti ar išmokyti tai ką pats moku. – Mantas kalbėjo ramiai. Jis stengėsi, kad jo tonas nuramintų Artūrą. Mantas išmoko taip kalbėti, kai tekdavo bendrauti su Lina. – Nesakau, kad tai bus lengva, bet patikėk – sugebėsi.
Vyras nebeprabilo. Mantas galvojo, jog jis sėdi susimastęs. Beje ir pats Mantas vis stipriau jaudinosi kaip jam sugrįžti. Meldėsi, kad Vytas susiprotėtų jį prikelti. Juk jis negalintis čia pasilikti ilgiau nei valandą. Kodėl? Mantas nė per nago juodimą nežinojo, bet juto. Gal kai pasilieki ilgiau nebeina prisikelti? Gal tavo kūnas miršta? Gal tampi kaip ką tik surastas draugas (gerasis eremitas) ir niekada nebegrįžti. Manto galvoje mintys šuorais lakstė. Viena idėja atskrisdavo ir staiga pradingdavo. Atrodė, kad bičių spiečius ūžė. Mantui tereikėjo tik ištiesti ranką ir sučiupt. Pagauti mintį ir ji galinti jį iškapstyti iš čia. Bet kaip ją pagauti? Kaip suprasti, kad ta iš šimtai į galvą plūstančių minčių bus teisinga?
Laikrodis rodė... Mantas nustėręs spoksojo į ciferblatą ir negalėjo patikėti, kad laikas sustojo. Nė viena rodyklė nesisuko. Nematavo laiko. Čia nebuvo laiko! Tai kodėl Mantas jaučia, kad negalintis užsilikti ilgiau nei valandą? Kaip jis tai gali jausti jei čia nefiksuojamas laikas?
Dar kartą pažvelgė į sustojusį laikrodį ir įsitikinęs, jog jis neveikia pakėlė galą į Liną. Ji vis dar tebesėdėjo ant suoliuko ir spoksojo į saulėlydį. Saulė tebekabėjo toje pačioje vietoje. Niekas nebuvo pasikeitę nuo tada kai Mantas paskutinį sykį lankėsi čia. Kai po avarijos jam teko atvykti ir padėti mylimajai. Niekas nepakito. Žolė tokia pati ryškia žalias. Šiluma taip pat maloniai gaivino, o prie vieno iš daugybės telkinių tebevyko vis tos pačios orgijos. Tai pasaulis sudarytas iš vienos gyvenimo akimirkos. Kodėl toks, Mantas ir to nežinojo, bet galėjo suprasti. Tai greičiausiai pasaulis tokių žmonių, kurie kenčia realiame gyvenime ir bent akimirkai nori pailsėti. Pabūti ramumoje. Taip jie nuklysta čia. Apsilanko ir nebenori palikti. Jiems ta akimirka: pasėdėti, pasimaudyti, pasideginti ar pasimylėti patinka ir nebegali leisti sugrįžti į tikrąjį pasaulį ir vėl kentėti. Todėl šis pasaulis ir susikūrė. Visų mintys susiliejo. Juk ir Manta prieš patekdamas su Lina, kai jie dar tebebuvo apleistame namelyje pajuto, kaip mintys keičiasi, kaip į galvą ateina kitų prisiminimai. Čia viskas susipynę. Čia nėra kančios... Nebent tokiems, kaip Mantas ir Artūras. Jie juk viską supranta. Jie juk kenčia, nes nori sugrįžti, bet negali. Jie eremitai.
Mantas atsistojo ir atsisveikinęs su Artūru nuėjo prie merginos. Atsisėdo šali ir vis stengėsi sugalvoti, kaip perduoti informaciją Vytui, jog jis jau gali prikelti jį. Juk jam nebe daug laiko beliko. Kaip perduoti pagalbos šauksmą iš kitos realybės?

***

  Vytas sėdėjo nekrutėdamas. Vis spigino į Mantą, kuris laikė mylimąją. Jo smegenys niekaip nesugebėjo priimti ką tik matyto reginio. Tai pralenkė visus magus, kurie uždarbiauja iš pasirodymų. Jo draugas tiesiog atsisėdo į glėbį paėmė merginą ir užsimerkė. Apie dešimt minučių sėdėjo. Nekalbėjo. Po vokais nekrutėjo akys, kai netikėtai Linos gangrenuojantys organai trupėjo. Nuo jų byrėjo mirusios dalelės, o po jomis kūrėsi naujos. Ataugo nosies galiukas, vėl atsistatė skruostai. Greitai nukrito nebegyvi pirštai ir, lyg augalas iš sėklos, pradėjo augti. Susikūrė kauliukai, po to jais apsivyniojo mėsa ir galiausiai pasidengė oda. Lina gulinti Manto glėbyje vėl gulėjo sveika.
Kai viskas pasibaigė Vyto petį palietė Vidas. Prokuroro apatinis žandikaulis taip kėpsojo, kad galėjai pamanyti, jog išvydo atsiveriančius pragaro vartus, o pro juos į pasaulį plūdo ne demonai, o pačios nuostabiausios nuogos merginos. Vyras stovėjo už Manto draugo nugaros ir spirtino yras stovėjo už Manto draugo nugaros ir spirtino į savo pusseserę. Negalėjo patikėti, kad Mantas buvo teisus sakydamas, kad pamatys ką jis, kaip būdamas eremitas, sugebąs. Dabar prokuroras suvokė, ką tuo norėjo pasakyti. Neliko nė abejonės, kad jis kiek kitoks nei visi. Netikėtai atskriejo mintis, apie Manto pasakytą sakinį, kad to pasaulio trauka tokia stipri, kad jis privalo kiekvieną dieną kovoti su juo. Vidas netikėjo, jog jis pats atsispirtų. Jei ten malonu, tai kaip galima tam pasipriešinti. Kaip galima norėti sugrįžti į šitą mėšliną žmonių gyvenimą. Kur visi skuba. Kur mieste tempai tokie, kad atrodo pasaulis taip stipriai įsibėgėjo, jog tuoj nebeišsilaikysi ant kojų. Neveltui per televizorius šnekama, kad reikia gyveni kiek lėčiau. Pardavinėjamos knygos kur mokama taip daryti. Net po poilsinių kelionių žmonės būna žymiai stipriau pavargę nei prieš išvykdami. Kodėl? Paprastas dalykas. Vis tas skubėjimas! Jie nuvyksta į naują vietą. Naują šalį ir greitai ruošiasi aplankyti viską kas pažymėta lankstinuke. O kodėl? Dėl savęs? Ne! Todėl, kad grįžę galėtų pasakyti, kad matė tą, matė aną. Kaip dabar pasakysi, jog nuvažiavau ir kelias dienas tiesiog drybsojau išsidrėbęs paplūdimyje ir nieko neveikiau. Palaikys kvailiu. Sakys tu išvykai pailsėti ir nieko nepamatei. Tai kam tada važiavai? Juk galėjai taip pat pasielgti namuose!
Niekas nesupranta, kad pasaulis krypsta vis keistesne linkme. Skubėjimas – palengva didėjantis pražūtingas ginklas. Niekas nebegali ramiai eiti į darbą, ar atsisėsti ir atsipūsti. Ryte skubėti, kad nepavėluotum, lėkti iki darbo, po to dirbti, vakare grįžti ir namuose ruošti vakarienę, bei bėgti miegoti. Kur taip nubėgsi? Iki pensijos lakstysi ir susivoksi, kad vis tiek už ją neišgyvensi. O kas tada? Lauksi mirties? Ne! Vėl lėksi! Ieškosi kur dar nulėkti, ką dar padaryti, kad tik galėtum nusipirkti vaistų, maisto, drabužių...
Skubėjimas ir skubėjimas.
Vidas niekaip nesuvokė, kaip Mantas pajėgiantis atsispirti eremitų pasaulio traukai. Kokia milžiniška jėga jį laiko čia. Lina? Gal, bet juk ji galinti kartu nuvykti ten. Palikti žmones ir ramiausiai gyventi naujame pasaulyje. Tai kas laiko? Prokuroras su kraupia kauke pasidengusia veide stebėjo Vytą sėdintį ir žiūrintį į Mantą. Arvydas miegojo prie laužo. Paskutinis „Aras“ būrio narys stebėjo perimetrą. Laikrodis rodė be kelių minučių trečią nakties. Mėnulis ryškiai švietė ir niekur nesimatė koriko. Gal tai gerai, bet prokuroras to nežinojo ir net nemėgino spėlioti. Kaip bus taip. Jo žaizdos sustojo kraujavusios. Jis norėjo paprašyti, kad Mantas padarytų tą patį ir jam ką padarė savo merginai, bet bijojo... bijojo pasilikti ten... eremitų pasaulyje. Pasaulyje kur nėra blogio. Tobulame.
- Kiek laiko jis jau taip? – Vidas.
- Kas?
- Na, Mantas? Kiek jis taip? Kada baigsis tai?
- Ot šūdas! Sumautas šūdas! – Vyta pašoko ant kojų. – Nežinau! Jis man net nepasakė, kada jį prikelti! Šūdas!
- Kas yra?
- Jis pats neprisikels iš ten. Tai gali likti visam gyvenimui, jei aš nepadėsiu, bet man nepasakė, kad tai padaryti.
- Ką padaryti?
- Prikelti! – Vyta žiūrėjo į rankinį laikrodį ir skaičiavo kiek draugas jau paniręs į eremitų pasaulį.  Penkias. Ne, dešimt. Irgi ne. Keturiasdešimt penkias minutes! Ilgai. – Ką man dabar daryti?
- Kaip jis prikeliamas?
- Reikia kuomi nors sužeisti jį. Tada jis pabunda. – Vytas dairėsi peilio, bet niekur nerado nieko kas tiktų. – Gal turi ką nors? Su kuo galėčiau jį sužeisti.
- Sužeisti, - Vidas pažvelgė į Mantą ir ant pečių išvydo randus. – Tai jie iš prisikėlimų?
- Kas?
- Randai? Kas dar!
- Taip.
- Siaubas. – Prokuroras prisiartino prie Linos nes norėjo atidžiau pamatyti visus randus.
Dabar jau jis suprato, kodėl Manta niekada nesimėgaudavo pirtimi. Nesimaudydavo prie jūros. Jis gėdijosi savo kūno. Subjauroto giliais ir ilgais randais. Tą akimirką Vido galvoje kirbėjo mintis, kur kas akimirką vis augo ir keitė požiūrį apie eremitų pasaulį. Gal vis dėlto tai nėra tobula. Ir ten pasiliekama tik todėl, kad neturi valios. Kad esi toks silpnas, kad nepajėgi pasipriešinti jo traukai. Ten pasilieka tik vienišiai, kurie neturi draugų, mylimųjų kurie esant reikalui ištrauktų juos iš ten. Bet kas leistų taip bjauroti kūnus? Ligoninėse tai laikoma tyčiniu kūno sužalojimu. Už tai patenkama į kalėjimą. Vidas nes pašiurpo nuo minties, kad ligoninėse gyvenantys katatonikai turi vienintelį išsigelbėjimą, kuris niekada nebus panaudotas.
- Štai, - Vytas pasiėmė peilį iš „Aras“ būrio nario ir sugrįžo.
Staigiu rėžiu perpjovė petį. Kraujas palengva varvėjo ranka kol galiausiai nuo alkūnės ėmė lašėti ant grindų. Nieko neįvyko. Vyto veide atsispindėjo baimė. Draugas minėjo, kad kiekvieną kartą vis sunkiau sugrįžti. Ir jis nežinantis kiek reikės pjaustyti, kad tik prikeltų jį. Dar kartą rėžė. Vėl atsivėrė nauja žaizda, bet nieko.
- Kas čia vyksta? – sutriko prokuroras.
- Nežinau. Manta minėjo, kad gali būti sunku jį prikelti.
- Ką daryti man?
- Aš pasimetęs ir nežinau! Man teko tik du kartus jį prikėlinėti ir tada tai pavyko labai lengvai. – Vytas truputi drebėjo. Ranka, laikanti peilį, virpėjo. Nuo ašmenų lašėjo kraujas. – Gal dar kartą rėžti?
- Kas jį prikelia?
- Kaip kas?
- Ar pats pjūvis ar skausmas?
- Lyg ir skausmas, o ką?
- Aš turiu idėją, - Vidas patraukė prie būrio nario ir iš jo pasiėmė revolverį. Sugrįžęs nusitaikė į Mantą ir nužvelgė Vyto pasimetusį veidą. – Kaip manai tai padėtų?
- Tu... tu ketini į jį šauti?
- Taip. Kiaurai per ranką. Ji greitai užgis, bet skausmas stiprus. – Prokuroras nusitaikė. – Tai kaip manai padės?
- Nežinau! – Vytas pažvelgė į laikrodį ir paskaičiavo. Mantas jau eremitų pasaulyje išbuvo ilgiau nei penkiasdešimt septynias minutes. Vytas lengvai prisiminė, kad praeitą kartą jis buvo prašomas, jog pažadinti tiksliai po valandos. – Gal dar plukti?
- Ko?
- Praeitą kartą Mantas manęs prašė, kad aš jį prikelčiau lygiau po valandos, o dabar dar nepraėjo.
- O po kiek jis dabar prašė?
- Tas ir yra, kad neprašė. – Vytas stovėjo sutrikęs. Nė žingsnelio nepajudėjo, kai išgirdo Vido verdiktą.
- Jei neprašė, tai tada reiškia galime nuspręsti patys. Kaip sakoma, kas nedraudžiama, tas leidžiama. – Ir nuspaudė gaiduką.
Namelyje nuskambėjo šūvis. Arvydas pašoko ant kojų ir atskuodė prie būrelio, kuris susispietęs apie kraujuojantį Mantą ir rišo jam žaizdą. Niekas nesileido aiškinimuisi. Mantas sukandęs dantis kentėjo, kol Vidas bandė apibintuoti ranką. Lina sėdėjo prisidengdama kombinezonu ir matė „Aras“ būrio kapitono nustebusį veidą. Jis sunkiai galėjo patikėti, kad ji visiškai pasveikusi. Mantas tylėdamas ir nudelbęs žvilgsnį klausėsi, kaip Vidas aiškinosi, jog netyčia nuspaudė gaiduką. Ir labai nustebo, kai ji kliudė draugo ranką. Laimia niekas rimtai nenukentėjo, bet Arvydas nebesugrįžo miegoti. Jis pasiėmė revolverį ir kitą ginklą, kurį buvo atidavęs Mantui, kai paliko postą ir patraukė prie durų. Miegas taip greitai dingo iš galvos, kad net baisu. Jo akys plačiai pramerktos ir stebėjo lauką. Kitas būrio narys jau palengva snūduriavo. Kiek aprimusi širdis nuo šūvio garso sulėtėjo plakti ir leido vėl miegui sugrįžti.
Lina sėdėjo ir glaudėsi prie Manto, kuris šnekėjosi su Vytu, bei dėkojo Vidui, taip greitai su si gaudžiausiam. Mantas papasakojo visiems, jog kai sugrįš į miestą privalo išgelbėti vieną vargšelį taip pat pasiklydusį eremitų pasaulyje. Vidas nenorėjo prisidėti prie išgelbėjimo misijos, bet po Linos subarimo, prisijungė. Pasakė, kad nelies daugiau jokio ginklo, kad sužeistų, bet galės pabūt kartu.
Galiausiai visi pradėjo kalbėti apie praeitą dieną patirtą nelaimę.
- Kaip atrodė jūsų užpuolikas? – Paklausė Mantas.
- Nepatikėsi, bet lygiai kaip ir tu. – Vidas.
- Kaip aš?
- Taip. – Lina tyliai pasakė. – Lyg tai būtų tavo dvynys brolis.
Mantas pamatė, kad Vidas visą laiką žiūrintis į jį ir kai žvilgsniai susikirto, prokuroras galvos judesiu parodė, jog reiktų pasikalbėti be pašalinių akių. Mantas greitai linktelėjo supratęs ir atsistojo.
- Einu nusilengvinti.
- Aš kartu. – Vidas atsistojo. – Tuoj sprogs mano pūslė. – Kiek paėjėjęs atsisuko. – Vytai prižiūrėk visus.  Lina, malonu, kad pasveikai.
- Ačiū.       
Abudu išlindo lauk iš namelio ir pasuko už kampo. Sniegas buvo sukietėjęs. Lauke jautėsi šaltis. Mantas nusilengvinęs taip atsiduso, jog būtų buvęs pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Bet taip, tą akimirką, jis ir buvo. Kai itin kur skubi pilna šlapimo pūsle ir tau suteikia akimirką nusilengvinti. Tu tada tampi toks laimingas. Toks pakylėtas. Ar daug žmogui reikia iki laimės?
- Ko norėjai?
- Paklausti kaip ant sniego nupiešti tą tavo paveikslą su berniuku.
- Ką? – Mantas sutriko. Kaistai primerkęs akį pažvelgė į besišypsantį prokurorą.
- Tai ką, pasakysi?
- Ne. – Mantas nusijuokė. – Tai paslaptis, kuri nebus atskleista.  Gerai, rimtai, apie ką norėjai pasikalbėti?
- Kai pasakė, jog jis atrodė lyg tavo dvynys brolis, tai aš... Na, kaip čia pasakius? Ar tu negalėjai turėti...
- Brolio?
- Sakei, kad jūs visi kartu gyvenote darniai šeimoje, bet gal dėl kokios nors priežasties tavo mama paliko ar dar kaip nors...
- Žinai ką? – Manto balso tonas pasikeitė. Jame pasigirdo nerimo gaidelė. – Atsimeni kai sakiau, kad mes gyvenome drauge?
- Taip.
- Taip nebuvo. Aš vakar ryškia prisiminiau. Aš kartkartėmis aplankydavau mamą ir sesutę, kuri su mano tėvo broliu gyveno būtent čia. Nežinau, kodėl jie buvo išsiskyrę, bet iki man sukako penkeri aš gyvenau su tėvu, o po to prie mūsų prisidėjo mano sesuo. Nuo tada atsimenu, kad jai kiekvieną naktį palinkėdavome labos nakties, nes mums buvo pasakyta, kad ji iškeliavus. Mirusi.
- Tai gal turėjai brolį?
- Jei ir turėjau tai nieko apie jį nežinojau.
- Gerai, gal grįžtam?
- Sutinku. – Kai tik pasakė Mantas, iškarto pasigirdo Arvydo riksmas.
Abu sugrįžę išvydo jį bestovintį prie duobės panašėjusios į šulinį ir rankose laikantį paveikslą, bei žiūrint į kiaurymės gilumą. Vis surinkant „Aras“ būrio  vardą ir klausantis. Dar kartą surinkantis.
- Kas nutiko? – Paklausė Vidas.
- Erikas įkrito į šitą šulinį. – Ranka parodė į įlūžusias grindis. – Ir reikėjo jam nueiti prie to paveikslo! – Arvydas atsisuko į Mantą. – Tai ką, sugrįžai į namučius?
- Ką?
- Neapsimesk, kad nesupranti! – Surėkė ir ištiesė paveikslą.
Mantas dar kartą jo paviršiumi perbraukė ranka ir negalėjo patikėti ką matąs. Įrėmintoje nuotraukoje buvo įamžinta vienintelė akimirka. Paskutinė dalelė, kurios niekaip negalėjo Mantas prisiminti. Galiausiai jo atmintyje susidėjo visos sudegusio nuotraukos tam tikra tvarka. Dabar jis gerai atsiminė visas keliones pas mamą, visus Kalėdų vakarus, visas šventes. Tai truko du metus. Nuo trijų iki penkių. Jis gyveno tarp savo tėvo ir jo brolio sodybų.
Nuotraukoje aiškia matėsi viduryje stovinti moteris. Rankose laikanti kūdikėlį susuptą į paklodę, o prie jos glaudėsi du berniukai, vienodi lyg vandens lašai, bei už jų stovėjo taipogi du vyrai. Irgi dvyniai. Mantas nenorėjo pripažinti, bet greičiausiai mama gyveno su jais abiem. Mantas turėjo brolį, kaip ir jo tėvas, kuris dabar tyko miškuose ir laukia akimirkos pulti. Kaip jis tikėjosi, taip ir įvyko. Šitas namelis atskleidė visas jo gyvenimo paslaptis. Jis galiausiai suprato, kas jį persekiojo. Kas pribaigė sesutę ir dabar nori pribaigti jį. Tai buvo jo brolis. Kodėl jis? Mantas pasijuto lyg vis žemė atitrūko iš po jo kojų. Kad jis sklando nevilties ir kančių rūke. Mantas negalėjo suprasti, kaip jam niekas niekada neprasitarė apie jo brolį. Apie tėvo brolį. Kodėl visi tiek metų tylėjo?
- Mums reikia nusileisti į šulinį ir ištraukti Eriką. – sukomandavo Arvydas ir nulėkė prie mašinos. Nuo jos priekio paėmė trosą, vadinamą savitraukiu ir atsinešė į vidų. – Aš leisiuos, o tu, Vytai, valdyk mašiną.
- Supratau.
Mantas stovėjo rankoje laikydamas įrėmintą nuotrauką ir žiūrėjo kaip Arvydas palengva prisitraukia prie šulinio krašto ir pradeda leistis į juo gilyn. Kaip galva pasislepia už sutrūnijusių medinių grindų.
2008-11-13 16:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-18 20:14
Loke1
rašo, kad skaitė 97, manau, kad tai netiesa , hi.. tikra paklodė..o čia tikrai fantastika?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą