Laiškas iš išprotėjusių galerijos

.... nežinau, kas man?
Gal aš Beprotė, kodėl mane visi užsiundo šunimis, vaiko pagaliais, aprašo laikraščiuose - išprotėjusiųjų galerijoje?..  Tik už tai, kad noriu paskraidyti?.. Tai mano  laimė-nelaimė.
... daktare, padėkite man, aš esu tokia svetima šiam pasauliui, o dar tie sparnai ir tas noras skraidyti tarp debesų springstant lietui.. Ir tas beprotiškas noras mylėti... Kaskart rašyti laiškus ant jūros kranto, kurių niekas vis tiek neskaitys... Tik vėjas, kuris vis begėdiškai nuvogs mintis ir zers atgal i akis...
Parklupusi baltam smėlyje, jūros purslais aptaškyta, rėkiu tam beribiam toliui, mojuoju rankomis lyg senas malūnas sparnais ir gązdinu čia atklydusias žuvis ir aštriasnapes žuvėdras..... Ir niekas nežino, kad aš tokia moku būti! Tokia aistringa ir springstanti meile Niekam...
Aš sutverta iš Meilės ir atradimų, praradimų ir pasikartojimų.. džiaugsmo ir jaudulio. Svaiginančio malonumo!! Aš lyg žydinti pakelės pienė, tokia nepaprastai paprasta. O tame paprastume -tikras auksas - tobulybe...
Stoviu sugniaužusi kumščius ir širdį, atgręžusi veidą Mėnuliui, ir neplautomis rankomis liečiu žvaigždes.. Šypsausi Nepažįstamajam, geriu karštą šokoladą ir jaučiu, kaip aistringai glamonėja mano kūną karštas skystis... Viskas lyg sulėtintame kine, kurį susuko prastas režisierius..