Akmuo ir aš

Net jeigu mintis nuskries toli už horizonto
Aš vis dar liksiu vienas su šiuo akmeniu
Viltis bei troškimai jau pakilo virš dangaus
Tik sunkus kūnas skęsta gailesčio bangoj
Šioje vietoje pagalbos neras niekas
Tik šis akmuo... Jame vis dar kažkas yra
Tai neleidžia man užmigti ir viską pamiršti
Kažkas plaka viduje stipriai, nors tyliai
Tai amžinoji jėga, amžinasis variklis
Tai neišsemiama upė, tai tik dar vienas dūžis
Niekada neužsiverenčios durys man prieš akis
Šviesa vis sklinda pro jų plyšius
Gal ir mane kas nors vidun pakvies
Gal ir šis akmuo kada nors vėl sudrėks
Ar pasieks mane ranka, ar pasieks mane šiluma
Tamsoje akmuo atsivėrė - jis skleidžia save
Vėl patekęs į šviesą jis susigūš savyje
Jis paslėps viską, kas kažkada buvo širdyje
Ir lauks rytojaus tamsioje naktyje
Skęsdamas ilgesy ir blaškomas jūroje
Tai laivas, kuris niekada nepasieks kranto
Tai švyturys, kurio niekas nemato
Taip troškau kažkada pakilti į aukštybes svaigias
Dabar noriu sėdėti tyliai naktyje
Noriu likti vienas saloje ir sėdėti ant akmens
Kad mano svajos sudužtų toli nuo kranto
Ir nematyčiau aš jų šukių, kurios aštriai pjauna rankas
Akmuo užgydo visas žaizdas, net gi ir šias
Neketinau tapti tik dar vienu šešėliu gatvėje
Neketinau lieti ašaros dėl spindulio skaidraus
Juokinga kuom aš likau ir kuo dar tapsiu
Galbūt kaip ir tas akmuo, kada nors dar sušlapsiu
Kol kas tik aš ir akmuo tūnome tyloje
Laukiame kol kuris nors atsibus
Atsivers mum žvaigždės į dangaus platybes
Surasime mes to vandens, kuris mus sudrėkins...