Lietus

Iš dangaus krintantys lašai,
Švelniai slysta tavo veidu.
Lėtai riedėdami palieka smulkius randus.
Šiandien tu neverki, dangus verkia už tave,
šiandien dangus pravirko dėl visu kam skauda.
Bandai išrinkti visus akmenys sumestus tavy,
Bet jie vis grįžta,  gal jie tapo tavo draugais?
O tamsiam šešėly esanti šypsena,
Vis tolsta ir tu jos beveik nebematai
Suspėjai tu beveik pamiršt šiltas rankas,
Sugebėjusias apglėbti tavo sielą.
Bet prieš akis matai tik tamsą,
Kuri nuves, tik į dar vieną lietų.