Mergaitė

Siaura, vinguriuojanti gatvelė, kurioje važinėjo karietos traukiamos arklių, o namų langinės visada būdavo plačiai atvertos tam, kad galėtum stebėti praeivius.
  Tą gatvelę mačiau senoje fotografijoje, kuri kabėjo dideliame muziejuje. Žiūrėdama į ją aš įsivaizduoju mergaitę, kuri stovi ir žvelgia į dangų. Jos didelės, plačiai atmerktos akys, įsmigusios į tolį,  skybėlaite pridengti plaukai banguoja ant pečių. Ji atrodo, tarsi nupiešta nepaprastai talentingo dailininko, tačiau ne. Ji gyva. Jos akys per daug tikros ir per daug gilios, kad būtų įmanoma, taip tikroviškai jas nupiešti. Iš tikrųjų ta mergaitė yra dabartis, kuri stovi praeityje, ir jai tai nepaprastai tinka, todėl, kad visa ką ji jaučia yra per daug tyra ir gražu, kad tai suvoktų dabartinis pasaulis, kuriame atsidurtume atitraukę akis nuo gatvelės pasaulėlio.
  Ima lyti, lašai dideli, stambūs, tačiau skaidriai skaidrūs, jei jie nukristų ant smilgos pievos viduryje, galėtume išvysti savo atvaizdą. Jie krenta, krenta ir gatvelės viduryje susitvenkia bala, tačiau toji bala nėra tokia, kokios būna visos balos, ne, ji panaši į ežerėlį. Mažytį ežerėlį, kuris atsiranda tiesiog čia, gatvelėje, kurioje stovi mergaitė. Mergaitė prieina ir pasižiūri į jį, jos žvilgsnis toks pat gilus, koks ir buvo, tačiau dabar jame šmėsteli rūpestis, nes ji žino, kad čia ežerėlis negalės gyventi.
  Mergaitė myli. Mergaitė liūdi. Mergaitė jaučia. Mergaitė TIKRA.