Mano būtybė.

Ta būtybė, kuri nuolatos tūno po mano lova, nesiliauja šaipiusis.
Kiekvieną dieną aš girdžiu kaip ji kikena iš manęs. Kai palendu po lova paklausti, kodėl ji šitaip elgiasi - ji susigūžia ir vaidna esą mieganti. Ir taip kaskart, kai noriu su ja pasišnekėti. Jos ištraukti ir išnešti negaliu - per daug prie jos pripratau. Ji - mano.
Kai saulė slepiasi už horizonto, kai laukiniai gyvūnai išeina į gatves medžioti grobio, kai danguje įsižiebia pirmieji mažučiai taškeliai tiems, kurie bijo būti sumedžiojami ar tiesiog bijo eiti tamsoje per gatvę, tada manoji būtybė savo smailais, ilgais nagučiais pradeda skrebenti į lovos dugną. Garsas po truputį ima garsėti, garsėti, garsėti ir garsėti kol staiga liaujasi. Tada vis slopsta, slopsta, slopsta ir slopsta. Ir vėl iš naujo. Tai tampa lyg hipnotizuojančiai maloniu, kiek šiurpoku ritualu. Tas garsas baisokas, bet gaivinantis ir leidžiantis toliau gyventi - suprantu, jog turiu jausmus.
Kai saulės nematyti nė mažiausio spinduliuko, kai gatvėse pilna šakalų, kurie medžioja mažus, įsibauginusius nuo vėjo šnaresio žmogučius, kurie bando apsisaugoti, būti atsargiais, kai mano akių vokai sulimpa ir tampa vienu odos lopinėliu su siauručiu siauručiu tarpeliu, mano keistoji būtybė atgyja, tarsi mažytis, itin aktyvus vampyriukas, užuodęs didžiulį kraujo klaną, ir pradeda veikti.
Nagučiais draskydama lovos dugną, lėtai slenka prie krašto. Kiek nedrąsiai slankioja po mano lova. Po kurio laiko iškiša savo plonytę rankutę ir bando paisekti antklodės kraštą. Kai tai nepavyksta, įsidrąsinusi išlenda iš po lovos. Lėtai, kad manęs nepažadint, įlipa į mano lovą. Savo šlapia nosimi uostinėja mane - tarsi norėdama įsitikinti ar čia tikrai esu aš. Lėtai pakelia antklodę ir slenka šalia mano kūno, jį liesdama savo mažučiu kūneliu, aštrias nagais ir kaulėtomis rankomis. savo atsikišusiais keliais įsiremia man į krūtinę, taip mane priversdama sunkiai alsuoti, ir pradeda draskyti mano pagalvę. Pūkai sklando ore, o keistoji būtybė jaučia pasitenkinimą savo darbu. Vėl uostinėja mane. Trumpa tylos pertraukėlė. Lėtai prikiša savo buką snukelį prie mano ausies ir tyliai šnabžda įvairiausius dalykus, kurie dar ilgai man neišeina iš galvos Neišeina ligi tol, kol nesurandu didžiulių argumentų, kodėl tos mintys gali būt klaidingos.
Palaukusi, kol per miegus įsitaisau lovoje taip, jog nugara būtų arčiau žvaigždžių, o pilvas ir krūtinė - arčiau žemės, ji pakelia mano miegojimui skirtus baltus marškinėlius su plonytėmis petnešėlėmis ir lėtai perrėžia mano nugarą savo ilguoju nagu. Pasirodo kraujo lašai.
Kiestoji būtybė užuodusi kraują skuba jį nulaižyti.
Pirmiesiems požymiams pasireiškus, jog artėja rytas, mano būtybė, lėtai slenka šalia mano kūno link kojų. Išlenda iš po anklodės ir lėtai nusileidžia po lova.
Likusį rytą ji braižo medinį lovos dugną.
Kai aš pabundu - ji kikena.
Aš palendu po lova - ji apsimeta esą miega.

Pajuntu ant nugaros dar vieną žaidą, kuriai užgydyti reikės laiko.