Monoksidinės Svajos

- Jonai, pabusk…
- Plkit mne rmbėje…, - sumurmėjau nepraverdamas burnos. Balso, kuris mane ragino pabusti, nepažinau. Ir gerai. Tokioj būsenoj žmogus atsiduria vieną kartą gyvenime. Žmogus, prisikvėpavęs anglies monoksido, turi teisę į vienatvę.
- Jonai, kaip tu čia patekai? – tas pats atkaklus balsas.
Kažkas labai įkyriai reikalauja paaiškinti, kaip aš atsidūriau savo garaže? Savo garaže aš niekam neprivalau atsiskaityti už tai, koks esu ir kaip čia atsidūriau. Bet visada buvau skystakošis, todėl kilniai sumurmėjau:
- Uždrykit dris iš ktos psės…
- Kokias duris? Prisigėrei, po velniais, tai bent turėk sąžinės!
Sąžinės? Kas čia kalba apie sąžinę? Kas drįsta man kalbėti apie mano sąžinę po to, kai vakar buvau surištas ir paliktas su šlykščia gumine žarna gerklėje? Kitas žarnos galas buvo užmautas ant automobilio išmetamojo vamzdžio ir jį užmoviau ne aš. Nors mano gyvenimas ir suknistas, bet savo rankomis jo nutraukti mintis nė karto nekilo. Tai kas čia neturi sąžinės? Praplėšiau vieną akį. Siaubas...
- Tu turi iš čia tuoj pat nešdintis! - proverksmiais sudejavo Inga, - mano tėvai tuoj sugrįš!
- O kaip aš čia?... - suveblenau atmerkęs ir antrą akį. Tik dabar susiprotėjau, kad žarnos tarp dantų nėra. Taip pat  rankos nesurištos, kojos irgi laisvos. Ir šitaip išsidraikęs, su purvinais batais, guliu ant Ingos tėvų lovos, užtiestos baltu oblerio kailiu. Aišku, ten, kur makalavosi mano laisvos kojos, oblerio kailis buvo ne toks jau ir baltas. Pasijutau truputį kaltas, bet didėjanti nuostaba nesunkiai nustelbė kaltės jausmą ir pasistengiau išreikšti savo jausmus visais tais rinktiniais žodžiais, kurių spėjau prisirankioti iš savo nelaimės draugų ir priešų, liedamas prakaitą Ingos tėvų plantacijose. Tačiau Ingai tai nepadarė jokio įspūdžio. Gražus veidas, į kurį mėgstu žiūrėti jai užmigus, dabar spinduliavo siaubą ir neviltį.
- Jonai, prašau, judinkis, - maldavo ji purtydama mane už peties.
- O, šūdas, - sustenėjau, - kaip aš čia atsidūriau?!
- Nežinau! – suspigo Inga, - jeigu nebūčiau išgirdusi ryte, kaip kažkas knarkia tėvų miegamajame... Tu įsivaizduoji kas bus, jeigu tave čia ras?
- O ką? – mano pavargusios smegenys vis dar sunkiai sugebėjo spręsti dvi sudėtingas užduotis vienu metu. Stebuklingas persikėlimas iš purvino garažo ant balto apkloto joms atrodė neatidėliotinai svarbesnis už galimą Ingos tėvų reakciją aptikus jų lovoje besivoliojantį purviną panką. Jiems aš buvau viso labo įrašas plantacijos darbininkų duomenų bazėje. Inga, matyt, labai norėjo išsaugoti šį status quo, todėl įniršusi stvėrė mane už kojos ir visai neestetiškai šniokšdama puolė traukti nuo lovos. Apimta aistros ji alsuoja kur kas gražiau.
- Ei, mažule, - sugergždžiau spėjęs įsikibti į lovos atkaltę, - gal aš pats, ką?
- Tai jau malonėk!
- Gerai, gerai…
Šiaip ne taip išsiropščiau. Inga žaibiškai nustūmė mane per koridorių į transporterio šliuzą, užtrenkė duris ir išsiuntė velniop taip greitai, kad net nespėjau padėkoti už rūpestį. Tik riktelėjo, kad susiras mane vėliau ir lauks pasiaiškinimų. Tarytum aš galėčiau ką nors paaiškinti. Man pačiam reikia, kad kas nors paaiškintų. Vakar vakare pastačiau savo Remontą į garažą, išlipau, gavau smūgį į galvą. Pirmą kartą atsitokėjau su žarna gerklėje ant garažo grindų, antrą kartą ant Ingos tėvų lovos. Gyvenimo tarpsnis tarp tų dviejų atsitokėjimų skendėjo monoksido debesyje. Beje, išmetamų dujų skonis šlykštus. Gal čia guminė žarna kalta, nes iki tol man patikdavo tų juokingų antikvarinių kledarų skleidžiamas kvapas.

Ar jau minėjau, kad mano gyvenimas suknistas? Na, šiek tiek sutirštinu spalvas, nes galva nuo skausmo plyšta į gabalus ir, panašu, dalis smegenų nusiteikusios nepagrįstai pesimistiškai savo kaimynių iš kito pusrutulio atžvilgiu. Oponentės iš kito pusrutulio lengvabūdiškai ramino, kad reikia tik pamiegoti ir viskas bus gerai. Kad viskas savaime išaiškės. Tai ir yra mano pagrindinė problema – esu lengvabūdis pesimistas. Priešingybė tam, ką būtų galima pavadinti atsakingu optimistu. Kai turiu noro ir jėgų pasamprotauti apie gyvenimo prasmę, kiekvieną kartą padarau tą pačią liūdną išvadą, kad Agronano plantacijose atsidūriau dėsningai. Esu įsitikinęs, kad gyvenimo vingius lemia ne tik tai, ar matom stiklinę pustuštę ar puspilnę, bet ir tai, kaip tą stiklinę išgeriam. Aš savo pustuštę stiklinę geriu su idiotišku atsainumu.

Mano kelias pradėjo vingiuoti tą dieną, kai tėvas neištvėręs paklausė, ar aš turiu kokių nors siekių gyvenime. Ginčas kilo Sorbonos teisės fakultetui išbraukus mane iš studentų sąrašų. Stereotipiškai atsakiau, kad tikslai yra iliuzija. Kažkur skaičiau, kad taip teisinga galvoti. Jonas Katkus vyresnysis, garbingos korporacijos Weis&Katkus pagrindinis partneris, nebuvo linkęs sutikti su tokiu erezišku požiūriu ir sarkastiškai pasiūlė pradėti nuo dugno, jeigu neturiu pakankamai smegenų ateityje perimti šeimos verslą iš jo rankų. Vėliau daug kartų gailėjausi savo atsakymo, kurio net dabar nedrįstu cituoti garsiai. Tėvo reakcija buvo tiksli ir metodiška, juk ne šiaip sau jis buvo Jonas Katkus - gavau dvidešimt keturias valandas išsinešdinti iš namų, trisdešimt trijų tūkstančių eurų likutį studijoms skirtoje sąskaitoje ir šeimos advokato pranešimą, kad esu išbrauktas iš paveldėtojų sąrašo. Mama, kuriai pritiktų mane užtarti, seniai nebegyveno kartu, o vyresnysis brolis galėjo tik pasidžiaugti taip sėkmingai tapęs vieninteliu paveldėtoju. Jis buvo atsakingas optimistas su femto-sintezės inžinieriaus diplomu „cum laude“ iš MTI, o tai tiko Weis&Katkus pagrindiniam partneriui kur kas labiau nei jaunėlio nevykėlio egzistenciniai svaičiojimai . Su broliu mes sutarėm kaip žvirblis su pelėda, todėl iliuzijų nepuoselėjau. Po aštuoniolikos valandų jau sėdėjau patogiame kaip inkvizicijos rūsys transportinės šaudyklės salone pakeliui į transmodalinį terminalą kažkur ties Merkurijaus orbita, gerokai žemiau ekliptikos, nes trisdešimt trys tūkstančiai eurų buvo būtent ta suma, kurios neužteko palikti Saulės sistemą su mano luomui priderančiais patogumais. Todėl manęs laukė iki tol nepatirtas malonumas dirbti kroviko padėjėju balkeryje, zulinančiam nuobodžią trasą tarp Saulės ir Heraklio 14. Balkeris nešiojo išdidų „Plieninio Elnio“ pavadinimą ant borto ir Europos Sąjungos kolonijos Marse registracijos numerį su visomis priderančiomis tokios registracijos mokestinėmis lengvatomis ir įgulos teisių neapibrėžtumu. Anot Čado Mankuzo, mano tiesioginio viršininko ir naktinių košmarų pagrindinio herojaus, laivo registracija Marso kolonijoj reiškė, kad mano, kaip Europos Sąjungos piliečio, teisės nustojo galioti tuomet, kai aš peržengiau „Plieninio Elnio“ slenkstį. Mano įgimtas pesimizmas neleido tikėtis nieko geresnio. Bet vis tiek lengvabūdiškai vyliausi, kad Heraklio 14 kaip nors pasieksiu.

Kodėl Heraklio 14? Todėl kad ten yra šiuolaikinis didysis vakarų geležinkelis, šilko kelias ir arbatos regata tuo pat metu ir toje pačioje vietoje. Neįspūdinga žvaigždutė, spingsinti už šešiasdešimties šviesmečių nuo žmonijos lopšio, šildo industrinį kolosą su nesuskaičiuojamais  komerciniais, prekybiniais ir privačiais hiper-erdviniais vartais. Tame tarpe ir nelegaliais. Per Heraklio 14 Žemė siunčia į galaktikos tyrlaukius žmones, o į kitą pusę nenutrūkstamu srautu gabena žaliavas ir pusfabrikačius, kurių reikia nepasotinamiems Saulės sistemos poreikiams tenkinti. Nepikta, stabili oranžinė žvaigždutė, kelios dujinės planetos-milžinės su patogiais palydovais, tiek prifarširuotais metalų, kad Žmonija tik žagtelėjo ir atsiduso su palengvėjimu aptikusi šį Eldoradą. Ilgainiui didžioji dalis Saulės sistemos gamybinio potencialo persikėlė į Heraklio 14, o kartu su juo ir visos įmanomos per amžių amžius puoselėtos ydos. Didieji renesanso epochos uostai senutėje Žemėje nė iš tolo neprilygo Herakliui 14 kultūrinės, komercinės ir kriminalinės mišrainės mastais.

Bet aš neketinau ten užtrukti. Matote, aš turėjau nebūdingų sau optimistinių vilčių, kad per kurią nors Heraklio 14 kloaką man pavyks saugiai ir komfortiškai dingti be pėdsakų bekraštėje galaktikoje, sukelti tėvui sąžinės priekaištus ir sugrįžti tuomet, kai, mano skaičiavimais, sūnaus palaidūno lauks atsiprašymas, įrėmintas solidžia renta. Šio to išmokau iš savo tėvo ir ruošiausi pasinaudoti tuo, kuo taip gerai mokėjo naudotis visa Katkų dinastija – žmonių silpnybėmis. Negi manote, kad Weis&Katkus imperija iš tikrųjų dirba taip, kad galėtų pateikti gražų metinį prospektą su kilniomis frazėmis apie misiją? Nano-forgeriai yra valstybės licencijuojamas verslas, o ten, kur licencijos, ten politika ir manipuliacijos jausmais ir troškimais. Tikėjau, kad tėvas mane myli ir gailėsis. Bet, panašu, paveldėjau ne tas chromosomas. Dingau be pėdsakų, kaip ir planavau. Tik nežinau, kaip dabar sugrįžti.

Jeigu kas nors jums pasakos, kad pabėgti iš namų yra romantiška, atidžiai pasižiūrėkit kas tai pasakoja. Galbūt tas žmogus niekada nebuvo taip pasielgęs. Tuomet netikėkite juo, nes tas, kuris taip pasielgia, paprastai nenaudoja žodžių „laisvė“ ir „romantika“ pasakodamas apie savo patirtį. Jis naudoja žodžius, „nėra kur nusiprausti“, „prastas maistas“, „tie idiotai“, „neišsimiegodavau“, ir visus kitus praktiškus posakius. Aš negalvojau apie romantiką, kai skaičiuodamas paskutines valandas tėvo pilyje skubiai rinkausi kurį darbo pasiūlymą priimti. „Plieninis Elnias“ tiko: skrido į Heraklio 14, turėjo pajudėti po kelių savaičių ir nekėlė kvalifikacinių reikalavimų egzoperatoriaus padėjėjui. Dargi žadėjo apmokymus skrydžio metu, o tai galėjo reikšti tik viena – niekas nenori skraidyti tokiais laivais kaip „Plieninis Elnias“. Bet netgi mano skeptiškų lūkesčių atsarga buvo pernelyg menka palyginus su grubiais tarpžvaigždinių balkerių veiklos faktais.

- Mes stumdom krovinius, mergytės, ne lėlių vežimėlius! Jūs ką, manot, kad čia kruizas? Arba jūsų dailūs kaip uogos užpakaliukai po dešimties minučių bus prilipę prie rotopultų, arba aš turėsiu jūsų skaisčius snukelius supažindinti su savo unitazu, - švelniu kaip  nenaudotas švitrinis popierius balsu informavo Čadas Mankuzas mane ir kitą naujoką, Jevgenijų „Jašą“ Vostricyną, nepraėjus nė pusvalandžiui po to, kai kirtom „Plieninio Elnio“ šliuzą.

Čadas mus globojo tris stulbinančius mėnesius iki pat Heraklio 14. Jo aukštoji egzoperatorių mokykla, nepaisant pedagoginio proceso spragų, buvo nepalyginamai įvairiapusiškesnė už Sorbonos universiteto. Gaila, kad supratau tai tik pakliuvęs į Agronaną ir nepadėkojau Čadui prieš pabėgdamas iš „Plieninio Elnio“, nors jis ir perspėjo mane, kad dar kada nors jam padėkosiu. Senis žinojo, ką sako.