Svetimėjant artume...su savimi

Varpais aklo virpesio juk neužmuši,
O žiogai lig šiol gyventi mokos.
Naktyje siūbuojančias akis pažerdami žemyn
Dar už stiprių virvučių tampo.

Ir pabaigos pradžia sapnais pagonius lanko,
Vaidina teatrą akimis ir šiurkščiai meldžias.
Dar tyrlaukių kapuos uždusę vėjai
Lyg artyn besispiečiančios bebaimės vėlės...

Pargriuvo džiaugtis lietumi kol saulė skęsta.

Ir vis dar tam pačiam kely pasaulis bręsta.

O aš – tuščia, balta eilė lelijų
Dar neužpildytų sąsiuvinio linijų
Maža, beribė upė, kurios krantuos -
Akla bedugnė...