Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vonia. Šaltos plytos. Iki pat gerklės diegiantis ir erzinantis pelėsių tvaikas. Dvi testo juostelės... Jis apsikabina. Akyse laimės ir džiugesio gijos: raizgosi, kerojasi, auga į jo suvokimą ir širdį palaimingomis ataugomis. Atstumiu jį.
    -Išeik!
    Užtrenkiu duris. Nenoriu! Tik ne nuo jo!
    Mažas langas slogioje erdvėje ima didėti ir atrodo tuoj, lyg besisukanti spiralė įtrauks mane į nesibaigiančios liepsnos amžinumą....
    Kabinetas. Vadinamasis „lėktuvas“. Abejingas, pragmatiškas, veriantis, sąstingio pripildytas gydytojos žvilgsnis. Lyg peiliu darytų harakiri ir ant pilkų grindų išvertų žarnas su visu turiniu.
    Jaučiuosi tarsi būčiau lavoninėj, kur nuo smarvės kyla skrandžio sultys ir nėra gyvasties. Viskas suakmenėję, neišvengiamybės pritvinkusios sienos, tuštumos ir nevilties, skausmo prisigėrę gultai.  Ant jų, lyg akmenys sunkūs, juodai melsvi, išpurtę, kaulėti, išsunkti,  skrodimo įrankiu ištuštinti, išdergti kūnai...
    Šiandien buvau Bažnyčioje. Tiesiog po to įvykio negaliu ramiai gyventi. Atrodo praėjo keleri metai, bet visas bėdas, nesėkmes ir nelaimes priimu kaip atpildo bausmę. Priimu tai kaip „kančios kryžių“, kurį nešiu iki paskutinių dienų. Atpildas! Bet juk Dievas gailestingas?
      Kas suskaičiuos, kiek naktų teisindama save atsiprašinėjau ir meldžiau atleidimo. Kiek beviltiškai glamžydama rankas, aukščiausiojo kryželiu apmazgytas, laisčiau ašarom naktis, lyg tai būtų paskutinis vilties blyksnis. Prašiau jo (jos) supratimo ir  atleidimo. Bet ar yra pateisinimas (atleidimas) tam, ką padariau? Nėra... Kuo aš geresnė už žmogžudį, kuris atėmė gyvybę ir įsikišo į natūralią gamtos (gyvenimo) atranką?
    Kunigas ramiai klauso mano pasakojimo. Aiškina, kad supranta mano skausmą, kad ne viena moteris dalijosi panašiu skausmu, kad neturėčiau jaustis kalta ir visą kitą, ką aš ir pati puikiai suvokiu (žinau).  Bet kaip jis gali suprasti, jei to nepatyrė? Pykstu... Sukalbu lieptas maldas ir išeinu.
    Lauke ruduo. Kažkaip keistai pilkšvėjantis dangus, medžių šiurenimas ir skrendančių paukščių klyksmas. Stoviu. Negaliu eiti. Traukiu, kvėpiu į save orą, iki kol ima suktis galva. Jis prisipildęs keistumo? Matau kaip skiriasi debesys ir veriasi dangus. Akinamai tvaiskiai skaudi šviesa. Siluetas... Artėja- artėja-artėja... Atsikvošėju.
    Tai buvo Dievas? Bet kodėl tada nieko nepasakė? Ar jis man atleido? Juk buvau išpažint savo nuodėmę. Ir? Nieko... Nesijaučiu geriau nei prieš įžengiant į Dievo palaimos namus...
    Kaimynė (ji medicinos sesuo) laiko mano ranką. „Ledinė“ moteris paklausia, ar žinau kaip tai pavojinga tokiame amžiuje (argi dvidešimt labai jaunas amžius?). Tik nuleidžiu akis, nes raustu iš gėdos ir neturiu ką pasakyti.
    Guliu. Vėsu.
    Ginekologė aiškina, ką daro.
    -Dabar turiu dezifenkuoti, kad neprasidėtų infekcija. Įvedu šlangelę. Labai svarbu, kad ji praeitų pro gimdos sienelę ir tiesiai pataikytų į gimdą.
    Jaučiu nemalonų dilgčiojimą pilvo apačioje.
    -Viskas kol kas labai gerai.
    Prie jos kojos- kvadrato formos dėžė, su pedalu, primenančiu senas siuvimo mašinas. Kiek ta „juodoji dėžė“ yra išsunkusi gyvasties, lyg vampyras išgėrusi nekaltų, bejėgių, neapsaugotųjų esybes... Garsas. Ritmingas pedalo minimas. Dar didesnis skausmas apačioje. Tempimas. Mintyse kyla vaizdas, kaip nuo gimdos sienelių atplaišomis irsta gemalas. Iš gražios ir ovalios formos virsdamas beformiu, tirštos masės dariniu... Tąsiomis gleivėmis teka į siuvamosios mašinos atmainą---  Matau, kaip iš plėvės išlenda nagai, bandantys kruvinomis rėžėmis įsikibti į sieneles. Karštligiškai blaškosi užsimezgusi gyvybė, iš skausmo liepsnojančiomis akimis, bandanti suvokti vykdomos beprasmybės esmę (prasmę).
    Ranka. Spaudžiu ją tvirčiau. Tas skausmas. Ne tik pilve, bet ir kažkur ties šonkauliais, kyla į plaučius ir pasiekia širdį (sąžinę). (Ar ją išvis turiu?)...
    Darosi karšta, bandau atsisegti anksčiau uždėtą baltą chalatą, sukasi galva. Ima trūkti oro. Noriu draskytis ir plėšytis, it narve uždarytas ir nuo mamos atplėštas sumišęs žvėris. Viską dabar  atiduočiau, kad tik galėčiau nulipti nuo šitos „kankinimo“ kėdės, pareiti namo, išsimaudyti vonioje ir užmigti. Pabusti. Suprasti, kad tai buvo tik sapnas...
    -Jau beveik baigėm, – tarsteli ledi.
    Bet tai ne sapnas!!!
    Greičiau, prašau, greičiau, nebegaliu, nebenoriu, nebereikia, nebeištversiu, prašau!... NE - - -
2008-11-11 11:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-28 14:45
Exmortis
Atvirai - mėšlas. Jokio jausmo nesukėlė. Greičiau prajuokino.

Kuolas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-13 22:29
Ties riba
..lenva suklysti ,bet kaip sunku išgyventi tai:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-11 11:34
Plogutits 518
:)Nu je, baisu ir siaubinga, ypač per pietus, brrrrrrrrrr, geriau taip nedaryti:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą