Rašyk
Eilės (72133)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10342)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Artėjo vakaras. Aš išėjau iš namų. Kol pasiekiau traukinių stotį, galvojau, kaip anksti jau temsta. Rudeninis gamtos atvaizdas buvo sunkiai atpažįstamas: tamsoje skirtingos šviesos stipriai blyksėjo, namai stovėjo paniurę, pūvantys lapai skrido įsisukę į jiems neaiškios jėgos vėją. Rodėsi, kad mane spaudžiantis metalinis dangus neatsigina klykiančių paukščių – tarp mirgančių reklamų, bei aukštų šviesoforų, mano akyse viskas maišėsi tarpusavyje.

Kontrolierius spausdino bilietus. Aš norėjau pasiekti Londoną, tai buvo geras pusvalandis kelio, buvau pasiruošęs mokėti nuo pusiaukelės. Dažnai prasmukdavau nepastebėtas, arba išlipdavau ten, kur bilietų nebuvo kam tikrinti. Spėjau praeiti gerą trejetą svyruojančių vagonų į priekį, kol kontrolierius atėjo iki manęs. Aš atrodžiau, lyg iššokęs pro duris, nežymiai pasimetęs, ieškojau savo piniginės visiškai įtikinamai – bet jis klydo. Todėl aš neskubėjau. Su malonumu užmokėjau už likusią kelio atkarpą, stabdydamas jo darbo laiką, už kurį jam buvo mokama. Matau, jis manęs kantriai laukia. Traukinys įsibėgėja, aš važiuoju pro reklamų blykstes, jos kažkur ištįsta languose. Galop, tampa mažai suprantamomis linijomis. Mažoje vagono erdvėje jaučiausi labai nejaukiai –  lyg bjauriai išsikeikęs: sėdėjau sustingęs, pasviręs į šoną, su įremta ant pečių galva. Aišku, aš šito nenorėjau. Kartais negaliu paaiškinti, ką jaučiu, kai pasirenku šį keistą „numerį“, kodėl bandau vaizduotis esąs abejingas aplinkai.

Važiuoju su savo sesers antrininke, ji sėdi kitoje vagono pusėje. Mes kalbamės nematomis jėgomis. Žinau, kad genai kažkur prasilenkia. Ankstyvoje vaikystėje šimtą sykių norėjau ištaškyti jai smegenis – kad būčiau galėjęs!.. “Sesuo” tarsi sugauna tą mintį, mėsingos lūpos sujuda. Nesenai peržengusi pragarišką skyrybų procesą, ji atrodo labai graži. Iš pradžių labai jos gailėjau, bet tai tebuvo laikinas privalomo darbo atlikimas – iš tikrųjų ji man nerūpėjo, ji neturėjo vaikų. Aš nedrįsau jai pasakyti. Ar aplamai tai būtina? Akimirką galvojau apie savo ateitį: ji gyveno kažkur virš angelų, atrodė, kad skaičiuoja nenusisekusias mano meiles, šoka ant mano pilnų sėklidžių, laukia kada aš pratrūksiu, neiškęsiu ir sukursiu savo šeimą. Ateitis be perstojo su manimi kovojo. Norėjau, kad mano gyvenimas nenutrūktų, mažais žingsneliais yriausi į priekį, ir niekur neskubėjau – tarytum išsimušęs iš ritmo būgnas žygiavau į priekį su minia, bet pagal savo paties melodiją.

Išlipau Viktorijos stotyje. Čia buvo labai tamsu. Nuo ryto neliję, gana šalta. Ieva atvažiavo su dviračiu, ant kaklo turėjo pasikabinusi raktą.
Aš stovėjau atsirėmęs į stulpą, lyg padalintas pusiau: tarp kiauros traukinių stoties ir požemyje traukinių platformos. Virš jų susiskaldžiusi asmenybė, dvi juostos – tarp Ievos ir kažkieno kito, su kuo dabar ji kalbėjosi telefonu. Nepavyko išvengti smunkančių pro šalį tipų, visi skubėjo namo, sėdo į šiltus traukinius; grėsmingi autobusai raižė šviesomis.
Atsiminiau motociklininką: atrodo čia pat išgirdau aštrų variklio driokstelėjimą, ir kūno, tarsi daugiau nebevaldžiau. Turbūt atrodžiau apgailėtinai. Ieva pagaliau priėjo. Išvydau krentančią danguje žvaigždę, ją pakeitė švelnus jos skruosto linkis, ir visiškai paklydęs žvilgsnis.
– Atrodai pavargęs.
– Kodėl nepaskambinai? – klausiu.
– Negalėjau surasti kur tau miegoti. Draugės vaikinas pasilieka pas ją,  aš negavau jokio kito pasiūlymo... Mano namai tau tikrai nepatiks.
Supratau iš jos balso, kad čia nenori ilgiau užsibūti. Pamažu viskas ėmė atrodyti labai absurdiška. Sakau:
– Aš žinau pigų viešbutį. Jis visai netoli Viktorijos.
– Suplanavai? Ne, ne… Tenai aš neisiu. Nemėgstu viešbučio kambarių.
– Tada parodysi kur gyveni?

Ieva gyveno benamių kvartale. Pakeliui užsukome į parduotuvę. Visą kelią ji stūmėsi dviratį, visi į mus žiūrėjo. Aš turėjau ant galvos kepurę, ant nugaros kuprinę, visa mano apranga bylojo apie visišką, mano asmenybės NIEKĄ. Mano Ieva iš tolo buvo panaši į vaikiną. Nešiojo be galo trumpus plaukus, buvo labai liesa. Iš jos sklido kažkoks keistas rūkas, jai pačiai nematoma banga, su kiekvienu žingsniu užliedama visą esybę, sau vilkdama iš paskos smalsias praeivių akis. Kažkodėl, norėjau atsitraukti nuo jos į šoną, – neiti kartu. Pagaliau mes parėjome. Išvarstytų sienų ir įkritusių lubų griuvėsiuose, šalia žemo, medinio staliuko, kur mėtėsi sutrupintas tabakas, tuščios degtukų dėžutės ir pluoštas nereikalingų knygų, aš buvau jau nusirengęs, kai Ieva mane pakvietė į savo kambarį. Jos lova atrodė praradusi visas gerąsias savo savybes, bei tikrąją čiužinio paskirtį: buvo pernelyg plonas ir suplyšęs, o lovos kojos išlūžusios, todėl ji buvo labai stipriai pasvirusi. Ieva neturėjo ką man duoti užsikloti, todėl aš palindau po jos antklode.

Prieš tai mes išgėrėme butelį vyno, kokakolos, suvalgėme dvi picas; visą tą laiką klausėmės Stingo. Tokios atmosferos paveiktas, aš pasijutau tarsi sudėtas iš litro vyno ir išsibarsčiusių minčių kratinio. Tamsoje, stebėjau kaip tirpsta didelė žvakės šviesa, balkšva ir ištįsusi, draskosi lubose ir kažkur išeina. Žodžiai pynėsi burnoje, kartais nesudarydami jokio junginio ar frazės, palikdami mano kalbos trūkumus labai pastebimus. Ją apkabinęs čiulpiau jos lūpas – sausas nuo raudono vyno syvų, sudėtas lygiagrečiai man, kad galėčiau laižyti. Visada žadėta laukinė naktis užgeso į minkštą jos vaginą, aš niekaip negalėjau jos atsisakyti. Mūsų širdys, atrodė, plaka smulkius smėlio grūdelius. Tas garsas buvo vienas nuostabiausių, prikaustančių iki pat sielos gelmių.

Aš purtau ją, klausiu: “Tu atvažiuosi pas mane? Noriu, kad atvažiuotum ”. Ji nusisuka į šoną, kur beveik negalėjau matyti jos veido, maždaug tuo metu ir užmiega.
Šiuose namuose tebuvau keleivis, ji aiškiai leido tai suprasti. Atsimerkia ir sako: “Oli, tu ieškai draugės ar žmonos? Aš brangiai kainuoju! ”. 
Noriu, kad ji dabar nusimautų kelnaites ir taptų pigi kekšė. Kad galėčiau ją nusipirkti – daugiau man nereikėtų, vis iš naujo versti su manimi kalbėtis. Glostau jos atsuktą nugarą, žiūriu į užpakalį, prisistumiu šalia, užkeliu kairę koją.
–  Kam tu visa tai sakai? – šnabždu jai. – Juk žinai, kad myliu.
–  Tau tikrai taip atrodo?
–  Tikriausiai.
–  Aš per jauna.
–  Tai nesąmonė, Ieva.
–  Nežinau. – Sako.
–  Kiek tau?
–  Septyniolika.
2008-11-10 20:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-12 22:31
So
So
Patarimų ir pablevyzgojimų skyrelis Vakaras su B6.


Rašykų kontekste - l.geras darbas.

Tiesa, kaip jau rašė lipanti-aukštyn-sienomis, redaktoriui čia būtų darbelio.

(Kadangi pasaulį leidžiu per snobišką filtrą, žodelyčiai kaip tenais nemaloniai suskimbčioja ant grotelių ir, nieko negaliu padaryti, palieka tam tikrą nuomonę apie autorių).

Apie stilių: kai parašysi visą tekstą, perskaityk (geriausia - po kelių savaičių, mėnesio ar mėnesių) ir išanalizuok po sakinį. Man tai padeda.

Gal profilaktiškai paskaityk lietuvių autorių tekstų ar gerų grožinės literatūros vertimų į mūsų kalbą. Manau, tai teigiamai veikia kalbos receptorius.

Toks buvo mano žodis. Rašyke prozos rašymo klausimais puikiai konsultuoja Si ir Gabbi. Kadangi jos gerokai pastabesnės ir, manau, literatūros klausimais gerokai labiau išprususios už mane, pasirašau po viskuo, ką pasakė ir pasakys. Gerbk ir vertink šias merginas.



P.S. Autoriau, džiugi žinia: turi gerbėjų, kurie tave per skype rekomenduoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-11 20:15
zirzule
Ryju nekramčius ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-11 19:37
Si bilė Sibire
matau tą rūką, sklindantį nuo Ievos. matau, jaučiu visas scenas, visus vaizdus. visa kita man nesvarbu. kalba - sutvarkomas dalykas. svarbiausia, kad pasakojimas pulsuoja, nuo jo sklinda garas. svarbiausia, kad yra to autentiško kalbėjimo, yra ką pasakyti. ir viskas dega. tai subjektyvu. mane veža. kartais ir supurto. retai kada taip būna.
viskas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-11 19:11
klimbingupthewalls
aga, valio, sulaukėm. redaktorius tikrai rastų ką taisyt. pavyzdžiui, šis gabalas:
"Aš atrodžiau, lyg išokęs pro duris, nežymiai pasimetęs, ieškojau savo piniginės visiškai įtikinamai – bet jis klydo. Todėl aš neskubėjau. Su malonumu užmokėjau už likusią kelio atkarpą, stabdydamas jo darbo laiką, už kurį jam buvo mokama. Matau, jis manęs kantriai laukia."

tikiuosi įsiskaičius į tai priekabiai aiškinti nereikia, kodėl kliūna?
na bet jeigu nesikabinėjant ir neba(n)dant.. (vėl išgąsdinti), labai laukiam tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-11 13:08
Phurija
skaitau ir jaučiu, kad kiekvienas dalis vis geresnė už prieš tai buvusią. (labai daig klaidų) o šiaip tekstas geras, kaip rašykams tikrai geras, įdomu skaityti ir įdomu kas bus vėliau. good. look forward to read that's nezt.
p.s. jaučiu kaip anglų kalba darko tavo stilių, gelbėkis kol gali.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą