Velnių medžiotojas: Alibahas (15)

I š š ū k i a i

---

- Ne.
Licera primerkė akis ir šiek tiek pakreipė galvą, atsitiesdama nuo stalo.
- Tai iššūkis dėl garbės, į tai nesakoma „ne“! - sušuko ji.
- Alibahe gal ir nesakoma, bet aš surizikuosiu. Ne. Mes nesikausime. Nei dabar, nei kada nors vėliau.
- Aš bėgau per visus rūmus dvokdama lyg išmatų griovio krapštytoja ne tam, kad klausyčiausi tavo apgailėtinų atsisakinėjimų. Norėjau tave užmušti, vos tik išvydusi. Be jokių iššūkių. Bet visgi pasivarginau tai padaryti, matai?
- Taip. Bet mūsų kova neišspręstų vienos esminės problemos - tu vis tiek būtum nepasirengusi kovoti su velniu, - pasakiau ir negarsiai rūgtelėjau - pusryčiai buvo išties geri. Komplimentai virėjai...
- Gal, - sužaibavo akimis princesė, - tačiau tu nebuvai man atviras iki galo. Viskas ten vyko taip, kaip visiškai nesitikėjau. Tu žinojai, kas bus! Žinojai, kad Almerikas neduos man rūbų tol, kol netapsiu sumauta sataniste! Žinojai, kad jis suteiks man tą... prisilietimą! Juk žinojai!?
- Ar būtum ten ėjusi, jeigu būčiau viską pasakęs? - pakilau nuo stalo.
- Taip! - suriko ji, nenuleisdama nuo manęs akių. Ir po akimirkos staiga apsipylė ašaromis, ko visiškai nesitikėjau. Jeigu tai buvo suvaidinta, tuomet nuostabiai tikroviškai. Žinojau, kad ji sugeba valdyti savo emocijas, tačiau jos ašaros labiau panašėjo į absoliutų nebesivaldymą, negu į kruopštų vaidinimą. Ir dar - šioje „spektaklio“ dalyje atėjo eilė kažką pasakyti man.
- Gerai, - linktelėjau kiek sutrikęs, - manau, bus pakankamai progų tuo įsitikinti...
- Ne, - dabar jau papurtė galvą Licera, - aš tapau tavo mokine ne tam, kad nuolat abejotum mano pasiryžimu. Mudu kausimės. Net jeigu aš nelaimėsiu, tai bus man proga nuleisti garą! Esu įtūžusi, supranti?!
- Vis dar kova dėl garbės? - nusprendžiau sutikti, nes ji vėl ėmė šaukti.
- Dėl garbės ir dėl pasitikėjimo, - linktelėjo Licera, - atsisakymo aš nepriimsiu.
- Regis, esi išties pikta. O kokį nors ginklą valdyti ar sugebi?
- Rapyrą pakelti pajėgiu, - piktai vyptelėjo princesė. - Už pusvalandžio, gvardiečių kieme.
- Tebūnie. Štai, nepamiršk, - parodžiau į jos satanisto apdarą, - jeigu nori, gali juos apsivilkti. Patogesni negu tavo suknia. Arba susirask ką nors kitą, jeigu nenori visą kovos laiką...
- Pati žinau! - sušnypštė Licera, - už pusvalandžio!..
Ir išėjo, trenkdama durimis.

---

Demijus iš pradžių pasikrapštė pakaušį, tada užsidėjo šalmą ir vėl pabandė padaryti tą patį - per metalą.
- Negerai man visa tai atrodo, drauge, - sumurmėjo gvardietis, - labai blogai. Ir dar tokiu metu, kai aš po tarnybos turėčiau ilsėtis, nekreipti dėmesio į visokias smulkmenas. Kur aš esu dabar?... Tu bent dvikovos nerašytas taisykles žinai?
- Nežerti į akis dulkių, nesispjaudyti...
- Ne, aš apie randus. Kova iki pirmo kraujo reiškia randą. O ji - kilminga mergina. Jai negalima bet kur palikti rando, supranti? Ypač ant veido.
- Ką tuo nori pasakyti? Negaliu brūkštelt jai? Tai iš kur, tavo nuomone, jai kraujas turėtų pasipilti, Demijau?
- Pamiršk. Geriausia bus, jeigu netyčia atkiši ranką ir ji brūkštels per ją. Tu pralaimėsi, Licera liks patenkinta... Po velniais - visi gvardiečiai liks patenkinti. Tu bent žinai, kokiame širšių lizde kausitės? Brūkštelk didenybei, ir aš už vyrus neatsakau. Jie juk atsidavę tarnybai...
- Taip, žinau. Penki guartai per mėnesį.
Gvardiečių kieme nebuvo, tik keli kažką aptarinėjo prie sargybos takų. Neabejojau, kad pažinę besikaunančią princesę jie neužtruks sukviesti visus čionai.
- Ji mergina! - priminė Demijus, pasilikdamas terasoje, o aš žengiau apsidairyti į smėliu pabarstytą kiemą, - merginos kartais daužo širdis, žinai... Kiek čia vyrų dabar sudaužytomis širdimis, a? Nuo kelių iš jų susilauksi iššūkių, jeigu laimėsi?
- Ką reiškia tas „jeigu“?
- Ji moka kautis, Edi. Pats Termiras ją mokino, nuo keturiolikos metų!
- Tuo geriau, senas drauge! Man bus linksmiau! Žinai, stenančių karvių prisižiūrėjau jau Kalnyne.
Demijus pakraipė galvą, aiškiai nepatenkintas.
- Nori pasakyti, kad man neverta tavęs atkalbinėti?
- Pagalvosiu, - burbtelėjau, - tačiau abejoju...

- Pasižadu, kad nebūsiu tau stenanti karvė, - staiga išgirdau žvalų balsą ir pažvelgiau aukštyn, į laiptus. Licera kopė jais žemyn, palengva mosuodama sidabru kaustytą rapyrą, kuri atrodė tikrai per graži brutalioms kautynėms. Įdomu, kuo jai atsikirtinėjo mokytojas Termiras? Nejaugi mediniu pagaliu?
- Tai ir puiku, - nesutrikau, - kur tavo liudininkai, Licera?
- Velniop visus, - princesė stryktelėjo per tris pakopas ir netrukus smėlis sušiugždėjo po jos mokasinais, - tavo draugas pakankamai garbingas gvardietis, tegu žiūri visų tų taisyklių, jeigu nori. Man nerūpi.
Mergina mūvėjo pilkas kelnes, laisvai besiplaikstančias, nė kiek nevaržančias judesių. Tokios pat spalvos palaidinė buvo suraišiota smulkiais raišteliais kur kas glaudžiau ir kruopščiau, o bepirštės pirštinės ties krumpliais apsiūtos smulkiais sidabro žvyneliais. Liceros plaukai nebesiplaikstė laisvai, o sulig kiekvienu žingsniu tingiai vingurivo supinti į storą kasą.
- Jūsų didenybe, - Demijus nusilenkė, - gal galiu kuo nors pasitarnauti?
- Pasistenk, kad tavo gvardiečiai laikytųsi atstumo, - suurzgė princesė.
- Galiu prisiekti tik už savo kuopą, jūsų didenybe, - nuolankiai paaiškino Demijus, - išsiunčiau saviškius patruliuoti. Kiti, pasilikę kareivinėse, man nepavaldūs.
- Skiriu tave generolu, gvardieti. Nuo šiol tau visi pavaldūs.
Demijus pasikrapštė pakaušį ir tada sugalvojo darsyk nusilenkti, lyg priėmęs Liceros dovaną. Tačiau iš jo veido niekaip neišnyko mąsli šypsena. Visgi Demijus neužkibo ant kabliuko.
- Jeigu princesės turėtų tokią galią, dabar kas antras čia būtų generolas, - pasakiau, mosuodamas savąja rapyra ir klausydamas ašmenų švilpesio ore, - žinai, kautis dėl pykčio labai gražu, tačiau visgi kvaila. Mums reikia rimtesnių sąlygų.
- TAU reikia sąlygų, - pataisė Licera, - aš tenoriu kautis.
- Tenorėjau pasakyti, kad jeigu laimėtum tu, aš pasistengčiau nebeabejoti tavimi. Bet jeigu nenori - tiek to, abejosiu.
- Kur pageidauji rando? - staiga paklausė ji.
- Leidi man rinktis? - nustebau.
- Taigi. Man atrodo, tau patinka garbingos merginos. Pabūsiu šį sykį garbinga.
Linktelėjau ir delno kraštu perbraukiau sau per šonkaulius. Vieta gana skausminga, tačiau į ją nesunku pataikyti ir gana sudėtinga mirtinai sužeisti. Be to, žaizdos ten greičiau gyja...
- O tu kur?
Princesė akimirkai susimąstė, žiūrėdama man į akis. Tada šyptelėjo, apsisuko ir iškėlusi savo rapyrą smaigaliu prilietė savo nugarą, ties mentėmis.
- Karališkas garbingumas, - sumurmėjau visai tyliai, galvodamas apie jos uždavinį.
Priešininkai retai atsuka vienas kitam nugarą, nes akys paprastai būna kitoje galvos pusėje. Todėl brūkštelėti Licerai per mentes teoriškai atrodė beveik neįvykdoma užduotis. Kodėl ji man turėtų atsukti nugarą? Kad pakeltų numestą ginklą? Smogti beginkliam priešininkui draudžia taisyklės. Net jeigu atimčiau jos ginklą, privalėčiau jį gražinti, kad priešininkas galėtų garbingai tęsti. Šoninio smūgio metu greičiausiai sulūš rapyra - tokiu pigiu triuku priešininko nepasuksi šonu. Va jeigu ji valdytų kalaviją, tada kita kalba.
Pati tikriausia išeitis - priversti Licerą suklupti. Tada brūkštelėjimas per mentę būtų teisėtas...

Princesė nuleido ginklą ir atsisuko. Jos veide žaidė lengva šypsena.
- Pradėkime, - ji žengė žingsnį atgal ir sumosavo ašmenimis, sustingdama nepriekaištinga pradedančiosios poza, kokių paprastai mokindavo kilmingus asmenis. Deja, aš tokių pozų nemokėjau nė vienos, todėl gūžtelėjau pečiais ir šmaukštelėjau saviške rapyra per orą, ištiesdamas ją į priekį, kad Licera turėtų savo pirmą kliūtį. Akies krašteliu išvydau nežymų sujudimą ties kareivinėmis. Kažkam mūsų mažas reikalas tapo labai įdomus.

---

Licera nusitaikė labai tiksliai, negaišdama brangaus laiko mano rapyros vaikymuisi. Kad ją kažkas išmokino kautis, neliko jokių abejonių. Švelnus ašmenų užgriebimas, lengvas stumtelėjimas į šoną ir jos ginklas jau taikosi perrėžti man šoną. Žengiau atgal ir persukau saviškę statmenai, kad galėčiau atmušti grėsmę į šalį. Jos kirtis iš šono, mano blokas atremiant plačiu lanku, ašmenims grėsmingai artėjant prie pirštų apsaugos plokštelės. Licera piktai trūkteli ginklą atgal, kad galėtų pradėti kitą puolimą.
Ji turėjo jėgų pakankamai, o man dar buvo šiek tiek silpna po ligos. Ką aš galėjau padaryti? Tik taupyti jėgas, atrėminėjant jos kirčius ir ieškoti spragų jos kovos menuose...
- Kas čia vyksta?! - nuskardėjo per kiemą baisus riksmas ir akimirkai mudu nutraukėme kovą, kad pažiūrėtume į besiartinantį Termirą, viso šio gvardiško balagano vadą, - Kas leido įvykti dvikovai?!
Staiga jis pažino princesę ir akimirksniu prikando liežuvį. Po kelių sutrikimo akimirkų jis mostelėjo į mane.
- Ar jis jums kelia problemų, jūsų didenybe? Mano vyrai gali...
- Tu man keli daugiau problemų, Termirai! - sušnypštė Licera, - Pasitrauk ir nesikišk, kad ir kas nutiktų!
Sutrikęs gvardietis nenorom linktelėjo, nenuleisdamas nuo manęs savo įtaraus žvilgsnio. Jis pažino mane, matytą dykumoje. Greičiausiai netgi prisiminė, kad buvau įžeidęs Licerą. Tokie kaip šitas visada prisimena smulkmenas.
- Nemiegok! - šūktelėjo princesė, pavaišindama mane naujais kirčiais. Šiuos tremti taip pat buvo nesunku, bet kaip nusigauti iki jos menčių, aš vis dar nebuvau sugalvojęs.

---

- Kariai skirstomi į dvi rūšis, - mojavo kardu Vilabadas, kardininkas ir mano mokytojas. Jis buvo savo amato profesionalas, o štai aš - tik neseniai įstojęs į gvardiją. Demijus stovėjo šalia, glostydamas savo ginklo rankeną. Jo akys vis dar pilnos naujoko nerimo - nesvarbu, kad mudu čia jau visas mėnuo, - jie skirstomi į vadus ir karius, mokiniai! Kiekvienas karys yra karys, tačiau ne kiekvienas yra vadas. Kai jūs susikausite su manimi, aš pasakysiu jums, kas yra kas.
Tikri kariai turi daug smarkumo, jėgų. Jie kaunasi aršiai, nematydami nieko aplinkui. Jie visada puola, visada atakuoja, net jeigu ta kova jo paskutinė. Tikri kariai žūva didvyrio mirtimis, tačiau kai apie juos dainuoja, niekada nemini vardų. Visada pasako „jie žuvo“. Tai viskas, ką apie juos verta pasakyti.
Tačiau jeigu karys yra vadas, jis nebeturi tiek daug smarkumo. Jis kaudamasis yra atsargus, gudrus, mąstantis. Jis gali pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais kariais. Jis išsiurbia priešo jėgas, paversdamas jas savo jėgomis. Vadai žūva labai retai, nes jie visada randa išeitį, Todėl, kai apie juos dainuoja, visada ištaria ir vado vardą. Vadas turi girdėti savo vardą!

Vilabado mintys mums visada atrodė kaip tolima pasaka. Jis mums kalė į galvas paprastą mintį - mūšyje negalima naudoti savo jėgų. Jėgas reikia visada atimti, nes saviškių reikia gyvybei palaikyti. Bet aš nebuvau tas mokinys, kuris klausė Vilabado iki pabaigos.
Palikau gvardiją anksčiau, negu atėjo laikas duoti priesaiką.

---

Greičiausiai Vilabadui būčiau uždavęs ne vieną klausimą, bet čia senojo kario nebuvo, o Licera vėl puolė mane, nusitaikydama į mano šoną ir stengdamasi jį pasiekti bet kokiomis priemonėmis. Ji buvo gyvybinga, rapyra blykčiojo prieš mano akis vis tankiau, o smėlis įnirtingai žiro iš po mokasinų sulig kiekvienu šuoliu. Jeigu ji ir toliau taip stengsis...
Staiga aš suklusau, sudomintas savo paties minčių. Taip, ji labai energinga, tačiau ar labai ištverminga? Aš vis dar negalėjau jos pulti, nes neturėjau kur taikytis, mano kova labiau priminė pozicijų išlaikymą nesiveliant į peštynes. Tačiau juk galima lygiai taip pat, nešvaistant jėgų, priversti ją labiau pašokinėti.
- Tu apgailėtinas, - sušnypštė Licera, atmesdama savo ginklą ir pasisukdama šonu, - šitaip niekas nesikauna! Pulk mane, nagi!
- Mudu abu apgailėtini, - šyptelėjau, - nes nė vienas negalime pasiekti savojo tikslo. Nori padaužyti rapyras? Prašom...
Atmušiau jos kirtį ir čia pat pagąsdinau, dusyk šmaukštelėdamas palei petį. Ginklai suskambėjo, kai ji išgąstingai blokavo abu smūgius, atšokdama atgal, o aš vėl sustingau vietoje, laukdamas jos grįžtančios.
- Sužeisti į nugarą - tai labai išradinga, - pasakiau jai, - savotiška mįslė. Savotiškas... karališkas garbingumas, ar ne?
- Jeigu būčiau parodžiusi į šlaunį, atrodytų pernelyg lengva bet kuriam kariui, - vyptelėjo Licera, - tačiau tu juk geras karys, todėl surasi išeitį.
- Taigi. Atsuk man nugarą, - paprašiau.
- Apsišvilpk, - Licera kirto iš dešinės, iš karto stengdamasi pakreipti ašmenis žemyn, tačiau šį triuką buvo galima nuspėti iš jos pozos, todėl laiko negaišau - mano ginklo ašmenys įsirėmė į josios, stabdydami smūgį ir slysdami prie jos apsaugos plokštelės. Kai liko visai nedaug, staigiai bloškiau savo ginklą į šalį ir atsitraukiau, išlaisvindamas ją ir leisdamas kristi į smėlį.
Ji pakilo ant kojų staigiai, tačiau likau patenkintas - pagaliau Licera ėmė giliau kvėpuoti. Paskutiniai susirėmimai jai kainavo nemažai jėgų.
Atakavau staigiai, taikydamas į kojas, į pečius, į krūtinę, tačiau paskutinę akimirką apgaulingai nuslysdamas ašmenimis į šalį, erzindamas jos akis, jos rankas, jos kojas. Liceros kūnas šoko šokį, kol kas nesuprasdamas, kas čia vyksta. Jos ginklas kaip pamišęs švysčiojo į šalis, vos sugebėdamas paliesti mano ginklą, kad atremtų, nors iš tiesų ji nieko neatrėmė, nes jo ten tiesiog nebebuvo. Jeigu ji būtų bent kiek susimąsčiusi, nebūtų gaišusi laiko. Žinojo apie mane pernelyg daug. Negalėjau jos sužeisti net labai norėdamas, nes aplinkui buvo tiek daug liudininkų, o jos nugara man vis dar buvo nepasiekiama.
Tačiau Licera buvo išsigandusi nelauktos atakos. Ji buvo karys, kuris žūva mūšio lauke ir kurio vardo vėliau niekas nebedainuoja. Ji turėjo daug jėgų, ji buvo arši... bet tai buvo viskas, ką ji turėjo.
Vėl puoliau, smaigaliu taršydamas smėlį palei jos mokasinų nosis, švystelėdamas ašmenimis palei besiplaikstančią kasą, leisdamas jos ašmenimis susitikti su manaisiais nereikšminguose atrėmimuose.
- Tave išmokino daug kovos taisyklių, - pasakiau, trumpam stabtelėjęs, - tačiau velniai jų nežino. Jie kaunasi be taisyklių ir tu jau negyva. Pamiršk taisykles. Sukčiauk!
Sukandusi dantis Licera sušnypštė ir atakavo, tačiau netrukus jos ataka virto atsitraukimu - negalima juk amžinai atakuoti to, kuris nenori trauktis. Vėl paerzinau ją tuščiais kirčiais, o mūsų ginklams susirėmus panaudojau tą patį triuką, tik gerokai stipriau. Ji suklupo į smėlį, vos neišmesdama ginklo.
Licera sunkiai alsavo. Aš irgi kvėpavau giliau, tačiau kol kas tai nevargino. Stengiausi taupyti judesius. Rapyra buvo itin lengva - tai mane gelbėjo.
- Kai būsi pasirengusi atsukti man nugarą, tik tark žodelį, - pasišaipiau, mosuodamas jai palei nosį.
Staiga ji išdrįso sulaužyti taisykles - ginklu brūkštelėjo per smėlį, žerdama kruopeles į mane. Pasisukau šonu, kilstelėjau laisvą ranką ir čia pat vos nepralaimėjau - Liceros ginklas praslydo per plauką nuo tikslo, ji net neužsimojo kirčiui, stengdamasi viską atlikti vienu judesiu. Turėjau progą paliesti jos mentę - ji palinko labai žemai, visą savo dėmesį sutelkusi į puolimą. Deja, teko atsisakyti minties ir gelbėti savo koją. Staiga apėmus pykčiui sudaviau netgi pernelyg stipriai - princesė išmetė rapyrą, ginklas nusirideno smėliu, o ji sustingo, išplėsdama akis.
Atsitraukiau ir nusisukau, savo ginklo geležte švysčiodamas sau palei batus, klausydamasis skubių, lengvų žingsnių ir keliamos rapyros geležtės šnypštelėjimo, kuomet ji slydo smėliu.
Kai atsisukau, mergina jau artinosi, ketindama viską pradėti iš pradžių.
- Ar jau nusiraminai? - paklausiau.
- Mūsų kova taip nesibaigs! - sušuko ji.
- Neabejoju...
Dabar puoliau aš, tik šį kartą vaišinau savo mokinę stipriais smūgiais, kokių Termiras greičiausiai gailėdavo. Princesė atlaikė penkis kirčius, šeštasis vėl išmušė ginklą jai iš pirštų ir aš turėjau atsitraukti.
Licera pasilenkė rapyros. Jos kvėpavimas dabar buvo ne tik dažnas, gilus. Ji jau šiek tiek svaigo nuo įkvėpto oro. Dar kelios tokios atakos ir priešininkė ims jausti silpnumą.
Princesė rankove nubraukė smėlį, prilipusį prie prakaituoto skruosto. Akys vis dar degė, nenorėdamos pripažinti niekieno kito viršenybės. Štai, netgi gvardiečiai jos pusėje, visi rikteli sulig kiekvienu sėkmingu jos smūgiu, tuo tarpu mano pastangas lydi murmesiai. Kas aš toks? Ką su manimi reikėtų padaryti, jeigu laimėčiau prieš septyniolikmetę?...
Licera vėl pabandė sukčiauti, tačiau triukas su smėliu nelabai pavyko. Jos rapyra mikliai sužaidė su maniške, vos vėl nepasiekdama tikslo. Paskutinę akimirką ašmenys pavojingai susikirto, vos nepaliesdami mudviejų kaklų. Atšokome vienas nuo kito ir tuo pat metu abu puolėme - kiekvienas savais tikslais. Dabar teko atsitraukti man, nes ji aiškiai buvo pasiryžusi nesitraukti, o sužeisti nesinorėjo. „Taupyti jėgas, o ne švaistytis be tikslo“ - įkalbinėjau save. Be to, pastebėjau, kad mergina taip sumaniai nebesitaiko į tikslą, o labiau įsitraukusi į žaidimą „ašmenys į ašmenis“. Jos dailiai rapyrai tai turėjo velniškai nepatikti.
Akimirką susidrumstus vaizdui išsigandau, kad pražiopsosiu kurį nors kirtį. Jeigu mergina ir pastebėjo mano sutrikimą, neišsidavė. Sukandusi dantis ir beveik per jėgą spausdama lauk iš plaučių orą, princesė puolė mane aršiai ir be jokio pasigailėjimo, turbūt jau supratusi, kad visi pranašumai jos pusėje, kad mano didžiausias darbas, kurį galiu atlikti - tik pagąsdinti ją. Bijodamas, kad nepasikartotų galvos svaigimas, turėjau smūgiuoti gerokai stipriau ir vėl išplėšiau ginklą iš jos rankų į smėlį. Licera šūktelėjo, purtydama sutrenktą delną. Ji vienu šuoliu atsidūrė prie rapyros, pakėlė ją ir susvirduliavo.
Dabar ji kvėpavo labai sunkiai, prakaituotas jos veidas traukte traukė aukštai pakilusios saulės karštį, dar labiau apsunkindamas kovą.
Aš stovėjau, laukdamas jos ir stengdamasis nuraminti įsisiautėjusį kvėpavimą.
Dar vienas jos puolimas, kurį atrėmiau beveik abejingai. Kas čia - visiškai išsikvėpusi priešininkė?.. Mergina beveik nebenulaikė ginklo, stambūs prakaito lašai tekėjo jai per akių kampučius, trukdydami įžiūrėti mane. Ji karštligiškai nusibraukė juos drėgna, pajuodusia nuo dulkių rankove, tada sustingo vietoje, žiūrėdama man į akis neapykantos kupinu žvilgsniu.
Stovėjo pasisukusi dešiniu šonu, vis dar bandydama taikytis rapyros smaigaliu. Staigiai pasiekiau jį savo ginklo ašmenimis, nuslydau iki pat didenybės ginklo apsaugos plokštelių ir plačiu judesiu stumtelėjau į dešinę, nublokšdamas jos ranką į priekį ir beveik pasukdamas nugara į save. Licera riktelėjo iš siaubo ir staiga pati paleido rapyrą, nors mano smūgis buvo pernelyg silpnas, kad išplėštų ginklą. Ji suklupo, atsiremdama abiem rankomis į smėlį.
- Gudru, tačiau tai veikia tik tada, kai kauniesi su garbingu priešininku, - sumurmėjau negarsiai, kad girdėtų tik ji viena, - Jeigu aš būčiau velnias, tuomet tu šios kovos metu žuvai jau ne vieną kartą.
Princesė man nieko neatsakė. Ji ištiesė ranką į ginklą, tačiau akimirką nesiryžo jo imti. Atsargiai pasisuko į mane priekiu, žvelgdama iš padilbų, tada sugraibė smėlyje sidabruotą rankeną ir išsitiesė.
Nieko nelaukdamas pajudėjau iš vietos, kiek įmanydamas staigiau pakartodamas paskutinį savo triuką. Surizikavau netgi sukoncentruoti visą savo esybę į šį puolimą, nekreipdamas dėmesio į besidaužančią širdį. Prisiartinau taip arti, kad aiškiai mačiau savo atvaizdą jos didelėse, tamsiose akyse. Tos akys žiūrėjo į mano ginklą, lyg negalėdamos patikėti, kad jis yra čia pat, jog kova jau šią akimirką tampa... pralaimėta?..
Sidabruotos rapyros ašmenys plokštuma prigludo prie merginos peties, traukdami jos ranką į kairę ir sukdami ją į šoną, kaip tada. Mano ašmenys jau skriejo iš viršaus, smogdami į jos ginklą prie pat apsaugų - velniškai arti pirštų.
Ji vėl suriko - šįsyk iš netikėtumo. Suklupo nepaleisdama ginklo, tačiau trečias smūgis išplėšė jį, nusviesdamas už kelių pėdų.
Nežinia, kokios mintys skriejo Liceros galvoje, tačiau tą akimirką ji kaip apdujusi siekė rapyros, lyg nesupratusi, kad paėmusi ją į ranką gaus savo randą. Įnirtęs žengiau į šoną ir paspyriau ginklą dar toliau.
Gvardiečiai piktai suniurnėjo su Termiru priešakyje, o Licera susmuko smėlyje, nebepajėgdama pajudėti. Visi jos drabužiai buvo permirkę prakaitu, veidas net blizgėjo. Ji sunkiai gaudė orą, jau nebežiūrėdama į mane, net nebandydama atsimerkti.
Termiras žiūrėjo į visa tai susimąstęs, tačiau jo veide nebuvo priešiškumo. Demijus sunerimęs stebėjo gulinčią Licerą, tada trumpai pažvelgė į mane, nusisuko ir dingo minioje.
Gvardiečiai nebandė man nesti iššūkio, nes nebuvo jokio rando.
Ši kova baigėsi niekuo.
Numečiau savo rapyrą šalia josios ir patraukiau prie šoninio išėjimo, neužstoto žiūrovų.

---

Licera daugiau tądien nepasirodė. Tiesą sakant, visi buvo tiek užsiėmę, kad man darėsi nuobodu. Tokiomis akimirkomis netgi ginčai su naująja mokine atrodė bent kiek prablaškantys. Pradėjau net rimtai svarstyti Parvelio pasiūlymą dėl iždo aplankymo ir linksmybių kekšyne. Greičiausiai tokia proga netgi atsirastų pora draugų, sutiksiančių palaikyti draugiją. Demijus buvo po tarnybos, o Čiūros žemėlapis nepabėgs. Regis, žudiko ir prievartautojo darbas galėjo tęstis ne vieną savaitę. O linksmybės kekšyne - čia galėtų būti mano nauji vaistai.
Deja, išmintingasis Parvelis naują darbą surado man greičiau, negu suspėjau pasiekti iždo rūsius, saugomus dvylikos juodų sargybinių.
Suspėjau tik persivilkti prakaituotus rūbus, o į duris jau beldė.
- Na? - įsispoksojau į žemoką tipą visai neišvaizdžiu apsiaustu. Tokį gerai įsižiūrėti galėjai gal tik iš dešimto karto.
- Parvelis kviečia, - sumurmėjo šnipas, - pasiimk savo darbo įrankius.
Ir jis išnyko į koridorių tamsą, neleisdamas man užduoti jokio klausimo.
Beliko vykdyti jo įsakymą. Susirinkau savo ginklus ir po kelių minučių jau stovėjau prieš popieriais apverstą stalą, už kurio sėdėjo sušilęs patarėjas.
- Nuo tada, kai paskutinį kartą darbavaisi šiame mieste, apie velnius beveik negirdėjome, - kilstelėjo į mane vieną akį, - bet per praeitą savaitę jau sulaukiau dviejų pranešimų. Kadangi jau esi pajėgus kautis su princesėmis, tai pagalvojau, kad tuo pačiu užsiimsi šiuo reikalu?
- Kaip tik galvojau pasilinksminti kekšyne...
- Kiek pamenu, tau ir prieš pusmetį tą pavykdavo suderinti su darbu, - mirktelėjo patarėjas, - štai leidimas įeiti į iždą. Tik atsargiai - be staigių judesių. Apsaugą neseniai keitėme, iždą dabar vieni naujokai saugo.
- Gal turi žinių iš aiškiaregio?
- To, kaip jį ten... Reigano? Ne, bet tau greičiausiai pakeliui, pasiklausi pats.
Parvelis buvo užsiėmęs ir nelabai norėjo kalbėtis. Aš jį netgi šiek tiek užjaučiau. Šalies saugumas, informacija, o dabar - netgi tarnų sutartys. Jis atrodė lyg nemiegojęs kelias dienas.
Todėl tyliai uždariau duris.

---

Linksmybės kekšyne dabar galėjo įvykti tik vienu atveju - jeigu iš anksto žinočiau, kur pasirodys velniai. Kadangi vis dar buvau nusiteikęs pailsėti, patraukiau ten, kur Parvelis aiškiaregiškai nuspėjo - į Reigano buveinę. Pinigų kapšas maloniai svėrė, aplinkui triukšmavo minia, o Parvelio agentai (mano laimei) šį kartą nebežiūrėjo, kur ir kiek vyno ruošiuosi išgerti. Niekas niekur nebeskubėjo.
Braudamasis per amžinai sausakimšą turgų turėjau galybę laiko apžiūrėti, ką čia pardavinėja kitų šalių pirkliai. Stabtelėjęs prie papuošalų priekabiai rinkausi moterišką sidabrinę segę, kurios man tikrai nereikėjo. Pirklys, manydamas, kad papuošalas skirtas mylimai moteriai, išsišiepęs iki ausų traukė iš šilko maišelių vis naujas seges, o jo sargybiniai neįkyriais žvilgsniais vis nudelbdavo mane, sustingę ir ramūs, puikiai išmokyti saugoti, tačiau tuo pat metu ir neatbaidyti klientų.
Galop išsirinkau vieną ir čia pat man buvo pažerti komplimentai už itin gurmanišką skonį. Pirklys stengėsi išsinerti iš paskutinio savo kailio, kad įtiktų kiekvienam klientui. Sumokėjęs jam tris guartus patraukiau į aikštę, kur prekiavo ginklais.
Čia buvo visko - nuo dantytų grandinių kruvinam smaugimui iki ilgiausių kardų, kuriuos pakelti galėjo tik gerai įmitęs raumenų kalnas. Vieni pirkliai prekiavo tik itin patikimais ginklais - grubaus darbo, be jokių papuošimų, tuo tarpu kiti siūlė gausiai sidabru bei auksu puoštus labiau juvelyrinius, kurie, nors ir buvo tokie pat mirtini, savo papuošimų galėjo nesunkiai netekti po kelių grubių smūgių. Dauguma ginklų buvo iš užjūrio, tačiau vos keli pirkliai prekiavo Severijos meistrų dirbiniais. Šie perliukai buvo mano mylimiausi, mano tikroji aistra. Kaip merginoms patiko prabangios segės, taip man patiko severiškas plienas.
Pagyvenęs pirklys, pardavinėjęs šiuos mirtinus žaislus, sėdėjo už prekystalio vienas. Vos pažvelgęs į jį supratau, kad šiam apsauga tikrai nereikalinga - stambus, rūstaus veido ir už diržo užsikišęs neabejotinai pavojingą peilį nutrinta rankena. Toji rankena iškalbingiau už ginklo savininką leido suprasti, kad juokauti čia reikia atsargiai.
- Nori pasižiūrėti šiuos ašmenis? - mostelėjo jis į kalaviją, kurį nužiūrinėjau, - ateik čionai, leisiu pamojuoti.
Jis parodė į vidinį kiemelį anapus prekystalio ir aš džiaugsmingai linktelėjau, lyg mažas vaikas.
Pirklys atsistojo, nukabino ginklą ir ištiesė jį man.
- Severiškas, puikiai išbalansuotas. Mūsų meistrai žino, ką daro.
- Jūs severietis?
- Turiu garbės juo būti. Mes retai kada užklystame į šiuos kraštus, mūsų plieną čia mažai kas žino.
- Aš žinau, - pasakiau.
Pirklys prisimerkė, šyptelėdamas puse lūpų. Įsižiūrėjęs į puikaus ginklo ašmenis, dešine ranka ištraukiau savo peilį ir ištiesiau jį pirkliui.
Kalavijas buvo išties puikus. Dar daugiau nei puikus - jo metalas buvo toks tobulai lygus, kad galėjai žiūrėti į atspindžius lyg puikiame veidrodyje. Nors ir plieninis, jis atrodė pagamintas iš sidabro. Galbūt todėl daugelis į šiuos ginklus žiūrėjo gana nepatikliai.
Visas jo efesas, išskyrus buožę, buvo aptaisyti minkšta oda. Netgi skersinis ja aptrauktas, kas atrodė gana neįprasta. Ašmenys ties smaigaliu užsibaigė smulkiais dantukais, kokius pastaruoju metu ėmė kalti daugelis ginklakalių. Tik šie buvo daug smulkesni. Ir dargi meistras nepatingėjo šiam mirtinam ginklui įkalti smulkų, negilų raštą, kuris prasidėjo ties skersiniu ir užsibaigė ašmenų viduryje. Pasukus prieš šviesą raštas netikėtai išryškėdavo, leisdamas įžiūrėti dailias linijas. Ten buvo lelija.
Išvydęs leliją aš trumpai susimąsčiau. Kalavijų paprastai nenešiojau dėl jų nepatogaus svorio, tačiau šis buvo kitoks. Jo svoris, regis, keitėsi vartant jį rankose. Man kilo įtarimas, kad ašmenyse greičiausiai bus padaryta ertmė, užpildyta kažkokiu skysčiu.
- Taip, - sumurmėjo pirklys, išgirdęs apie tai, - kalavijas užpildytas skystuoju sidabru.
Jis vis dar nenuleido akių nuo mano peilio, tyrinėdamas kažką prie pat rankenos.
- Šį peilį, - pasakė jis keistu balsu, - pagamino mano prosenelis. Ir jo ašmenys vis dar atrodo lyg nauji... Matai, čia ginklą pagaminusio kalvio antspaudas.
Jis parodė man ženklą, įkaltą prie pat rankenos odos.
- Prosenelis pagamino jų kelis tuzinus, bet dievai težino, kas juos dabar nešioja. Keliaudamas po pasaulį sutikau vos kelis vyrus, kurie buvo ginkluoti jo darbo kalavijais. Tačiau tik tu vienas, kurį matau nešiojant šį peilį. Taip, žinai apie mūsų metalą, neabejoju.
Jis grąžino man peilį ir parodė į kalaviją.
- Na, kaip tau jis?
- Ar turi dar vieną tokį? - paklausiau.
- Turiu, bet paskutinį. Čia dvyniai, mano drauge. Mano dėdės darbas. Mūsų giminėje daug ginklakalių.
- Aš paimsiu šį kalaviją, jeigu pažadėsi neparduoti antrojo bet kam, - pasakiau.
- O kam turėčiau?
- Tuoj viską tau papasakosiu, - linktelėjau.


Kažkas mane sekė. Kai palikau Severijos pirklį skaičiuoti auksą, jau trečią kartą išvydau tą patį apsiaustą, šmėstelintį minioje, netoliese. Pirmą kartą juo ne itin susidomėjau, antrąsyk išvydau kai derėjausi su papuošalų pirkliu.
Dabar pamačiau pavidalą vėl, besistengiantį pasislėpti minioje.
Sukandau dantis ir urgztelėjau panosėje - tokioje spūstyje gaudynių nesuorganizuosi, o kitas būdas buvo išeiti į vietą, kur mažiau žmonių. Gal net išbandyti slėpynių už kampo triuką? Jeigu mano seklys nepatyręs, jis greičiausiai išsiduos.
Kurį laiką glausčiausi prie kas antro praeivio, stengdamasis saugoti savo kišenes. Į atviresnę vietą ištrūkau tik pasiekęs žuvų turgų, o čia jau netoli ir Reigano buveinė. Šmurkštelėjau į pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir atsirėmiau nugara į sieną.
Į mane sužiuro penkios poros akių. Dvi poros jų pagarbiai nužvelgė mano naują pirkinį.
Taigi, kišenvagiai ilsėjosi, ruošdamiesi dar sykį patraukti į minią apkraustyti žioplių. Vienas iš jų - gal penkiolikos ar šešiolikos metų - teturėjo vieną ranką. Kita buvo nukirsta ties riešu ir aš jau beveik žinojau, už ką.
- Dėdai, sušelpk, - išbandė laimę artimiausias, atkišdamas delną ir nutaisydamas tokią gailią miną, kad nors spausk ašarą.
- Nesimaivyk, pinigų ir taip turi, - suurzgiau, pažvelgdamas į turgaus aikštę.
- Betgi dėdai, iš kur mes jų turėsma? Mumi čia nėkas nemyli... - toliau spaudė ašarą kišenvagis.
Užuot paliepęs jam susirasti darbą, ištraukiau iš makštų peilį ir pavarčiau dešiniojoje, nenuleisdamas akių nuo judančios pro šalį minios.
Elgetautojas dingo kaipmat, tik vėjelis pakilo.
Mane sekęs siluetas nesirodė. Greičiausiai jis žinojo, ką reiškia dingti už kampo. Galbūt jis netgi žinojo, ką daryti tokiu atveju ir man buvo smalsu, iš kur jis dabar pasirodys.
O gal iš viso nesirodys? Gal jis jau pripažino savo pralaimėjimą ir atidėjo reikalus kitam kartui?

Staiga išvydau jį taip aiškiai, kad net pats panorau pasislėpti. Pilku apsiaustu su raudona juosta ties kaklu apsigobęs seklys sustojo per kelis žingsnius nuo skersgatvio, žiūrėdamas kažkur į priekį. Nepastebėjo dingstančio posūkyje?..
Tada persekiotojas padarė neįtikėtiną dalyką - staigiu judesiu atmetė gobtuvą ir praskleidė apsiaustą, pademonstruodamas savo ginklo makštis, išsiuvinėtas pigiais karoliukais. Jis pasuko į mane galvą ir pažvelgė, lyg viską nuspėjęs.
Pajutau lengvą virpulį.
Tai buvo Binera, trenkta merga iš Raugo Duobės, kuri vos manęs nepapjovė.
Akimirką mudu žiūrėjome vienas į kitą, tada ji pašaipiai vyptelėjo ir vėl paslėpė veidą po gobtuvu. Išnyko minioje greičiau, nei suspėjau atsitokėti.
- Ogi dėdas rimtam pavojyje, - išgirdau balsą už nugaros, - bloga teta, pjauna greit ir žiauriai. Duok dešimt girtučių ir parodysma, kur slėptis...
- Žiūrėk, neprarask rankos ir tu, - burbtelėjau, slėpdamas peilį ir lįsdamas atgal į minią.
Galvoje ūžė sukiršintų minčių spiečius.
Kas čia vyksta? Nejaugi kažkam Raugo Duobėje pasirodė, kad išsipasakojau apie juos rūmuose? Jeigu ir taip, tuomet šioje minioje turėtų būti nemažai mano žudikų, kurių nepažįstu. Regis, šitaip jie dirba.
Tačiau kažkodėl pajutau tik vieną Binerą, sekančią iš paskos. Jeigu mergina buvo pasiųsta tam, kad mane pagąsdintų, tuomet jai neblogai pavyko.
Kad ir kiek dairiausi, naujų persekiotojų neišvydau. Netgi iš priekio skubantys praeiviai atrodė daugmaž nekalti, nesukeliantys įtarimų.
Pasiekęs Reigano namuko duris skubiai pabeldžiau. Atsisukęs į minią žiūrėjau, tikėdamasis pamatyti raudoną pilkame, tačiau Binera dingo kaip į vandenį.
- Užeik, - mirktelėjo Reiganas pro durų tarpą, - atrodai lyg laukinis arklys, užvarytas į kampą.
- Tu man pasakyk, - suniurzgiau, šastelėdamas vidun, - mane sekė.
- Įdomu. Eime, pažvelgsime į mano akmenis, - pasiūlė aiškiaregis, - tačiau man atrodo, kad tau tai gana įprasta.
- Šį kartą nelabai. Su miesto žudikais stengiuosi nesipykti, žinai...

Įsitaisę ant pagalvių, šalia jo kristalo rutulio, išgirdome vieną jo papūgos pranašystę. Pabudęs paukštis snapu paknaibė savo plunksnas ir abejingai išrėkė „šovinistas! “. Tada vėl užmigo. O Reiganas taip ir nepalietė savo darbo įrankio, kuris ten greičiausiai buvo padėtas dėl grožio.
- Viskas yra ne taip, kaip tau atrodo, - ištarė man aiškiaregis po kelių tylos minučių.
- Taip, - linktelėjau suirzęs, - dažniausiai taip ir būna.
- Binera trokšta būti Raugo Duobės vadu, - paaiškino Reiganas, - o tu esi jos raktas. Velnių medžiotojo galva - gana rimtas trofėjus.
- Kas tau pasakė tokius niekus? - prunkštelėjau, nors staiga pasidarė visai nejuokinga.
- Ji taip galvoja, - sumurmėjo, - sekė tave viena. Kiti apie jos ketinimus nieko nežino. Man regis, drauge, tu esi medžiojamas.