Sunki kelionė

Aš važiuoju autobusu ir galvoju, kad mirsiu. Jau iš nervų rieda ašaros. Nestabdau. Priešais sėdi kareivis ir man primena Vilių. Labai gražiai atsisveikino su šeimyna, socialinis statusas žemas, neturtingi, bele kokie, tėvas vidutinis toks, motina plati, stambi, geraširdė, veidas kaip lapas, strykčiojanti mergaitė kaip gandras ant vienos kojos.
Jie išlydi jį stotyje. Moja ir moja rankomis. Moja ir moja. Jis nusisuka nebemoja, atsisuka vėl moja, jie pamoja iš vieno taško, nueina kur, pamoja iš kitos vietos. Mergaitės rankose čipsai „Oho“, net ir jie kainuoja ne daug, jų ten ne daug. Apranga jų skurdi. Tėvas vis šypsosi ir sveikinasi su sūnumi kareiviškai, pridėdamas ranką prie kaktos.
O kareivis sėdi prieky manęs, kitoje eilėje.
Aš jį matau. Jis irgi šypsosi. Gal ir mane kiek mato. Akies krašteliu.
Mane žavi tokie santykiai. Tokia natūrali šiluma, už bet kokius pinigus ir statusą brangesnė.
Įsivaizduoju kaip jie anksti visi ryte kėlėsi, kad palydėtų. Ir nebet kaip palydėtų. Su tikra meile, šeimyniška meile. Gal ir tingėjo, bet vis tiek visi atėjo, išsiropštė iš savo lovų, visi kartu gėrė kavą prie pusryčių stalo.
Mano skausmas didelis dar neiššvažiavus iš stoties, galvoju apie visą laiką praleistą čia, šitame miestelyje. Taip pat apie Joną. Apie viską, kas negalėjo įvykti, apie santykių pabaigą. Keista per penkiolika minučių galima išgyventi visišką katastrofą. Tiesiog nežmonišką. Didžiulę. Galima per tas penkiolika minučių ir nusižudyt. Nes verčiasi pasaulis aukštyn kojom: skamba žodžiai: meilužė, vedęs, nauodojasi, pasinaudos, paliks, vaikai, kiti... Dar skamba tu šlykšti visokia ten baisuoklė, kaip atėjai į mano gyvenimą.
O prieš tai: laukiau tavęs visą savo gyvenimą, tu didžiausias mano turtas, aš dėl tavęs mirti galėčiau.
Velnių mirti. Mirti.
Tų minučių būtų galima neišgyventi, reiktų tik kokio tilto, bredbegerio. Bredegerio tilto, lašo pasaulio juodu gvuašu. Ir viskas.
Tada išjungiu telefoną. Pyp. Ir vėl įungiu. Pyp. Ir vėl išjungiu. Man rieda ašaros. Sunkios. Aš vos išsėdžiu šioje minkštoje ekspreso kėdėje ir tas penkiolika minučių autobusas tampa kalėjimu, mes jau važiuojame ir jo nesustabdysi: nesuriksi, paleiskit mane čia autostradoj, palikit, penkiolika minučių tada dar nebuvo aiškios, sekė ištisos penkios valandos. Skausmo, kuris nesibaigs.
Bet tu čia uždaryta su nupirktu bilietu, krūva snukių aplink. Visi ramūs. Važiuojam ir nusižudyti negali. Pabėgti iš savo kėdės.
Kryžkalnis.
Išlipu.
Sudie. Dabar jau viskas. Įjungiu ir išjungiu telefoną. Jokios žinios iš Jono. Nieko.
Aplankau tualetą už vieną litą.
Atsisėdu ant suoliuko.
Dabar jau visai apšviesta. Žiauriai šalta, bet man tas pats.
Skambina Jonas.
Išjungiu.
Negaliu kalbėti skauda.
Ko nekeli? – žinutė.
Nekeliu, nes dabar negaliu šnekėti, aš labai užsiėmusi, pakalbėsim vėliau.

Laukiu. Ir sulaukiu autobuso. Dar yra pinigų.
Čia keleiviai geresni, aš jų nematau.
Užmiegu. Kažkas klausosi muzikos, žiūri filmus, nešiojamieji kompiuteriai, anksčiau autobusuose to nebuvo.
Dabar viskas jie su visu pasauliu ir pasaulis su jais.
Miegu. Skauda galvą, ji nesilaiko.
Paskui po ilgo sunkaus miego autobusas grįžta ten, kur turi grįžti.
Tai paskutinė mano stotelė. Aš išlipu centre, bet ne stotyje, nes nuo stoties man bloga.
Jaučiuosi tokia pavargusi, kad pusvalandis kelio namo užsitęsia iki kelių valandų.
Įsėdu ne į ta autobusą. Paskui ne į troleibusą. Blaškausi, prabėgu stotelę reikalingą, atsiduriu kažkur prie tilto, žiūriu į vanden į ir nesuvokiu, kaip nesugebu grįžti namo.
Jaučiuosi tokia pavargusi ir taip reikia, kad kažkas pargabentų. Namo.
Bet telefonas baigia išsikrauti. Užmerkiu akis. Miestas. Naktis. Šviesos. Lempos. Mašinos. Eismas. Upė. Reikia nurimti ir susikaupti, silpna, norisi valgyti.
Reikia nurimti ir prisiminti, kaip grįžto namo, kaip visą laiką grįždavau namo.
O dabar pasiklydau ir mirštu savo vienos mieste.