mes eisim dykumos smėliu
ieškoti jūros
žarstysim smiltis kojomis ir
pirštais
akim kupranugarių karavaną nulydėsim
tuoj pat jų pėdsakus nutrinsim
taip eisime be žodžių
atmintimi atminti gaivinsim
priminsim skersgatvius saulėtus
bažnyčios bokštus arkas aikštes
apleistas kapines priglaudžiančias
ramybės užmarštin įtraukiančias
mes eisim nesukibę rankom
vis taip arti ir taip toli viens kito
kol pagaliau išdrįsiu žodį tart
paklausiu: „kas gi tu”
tu vėjas dykumų
vis smėlį žarstantis
tu smėlis dykumų
man graužiantis akis
prilimpantis ant lūpų
nuslystantis nuo kaklo
nugara žemyn
tu klausi o kas aš
ir atsakau
esu tik mažas pakeleivis
dykumos smėlių