Aklas pasirinkimas

- Ei, ar girdi mane?
Visa apimanti kambario tyla buvo pertraukta šio šiurkštaus, net nemalonaus balso. Žodžiai buvo ištarti tyliai, tačiau to užteko, kad tylos šydas būtų sudraskytas. Senolis, kuriam šis balsas priklausė, niūriai žvelgė į jaunuolį kuris gulėjo šiltai įsisukęs į patalus.
- Ei! Ar girdi mane? - pakartojo savo klausimą garsiau
Tačiau jaunasis, kuriam buvo skirti šie žodžiai, nė nekrustelėjo. Toliau sau saldžiai snaudė. Vakar jis su draugais iki vėlumos „vakarojo“, tad šiandien jis rinkosi su malonumu nusipelnytą miegą. Senasis jau žvelgė į jaunuolį nepatenkintu žvilgsniu. Jo suraukti antakiai tapo vientisa linija.  Jis žvilgtelėjo į laikroduką ant rankos, pamatęs kiek valandų gailiai atsiduso. Tuomet ištiesė ranką ir tiesdamas ją link jaunuolio kartojo vėl tuos pačius žodžius:
- Ei, ar girdi mane?
Tą mirksnį, kai raukšlėta senojo ranka palietė petį, jaunuolis šoktelėjo. Ranka buvo ledinė. Šaltis kuri ji skleidė negalėjo priklausyti gyvam žmogui. Ta nuostaba, netikėtumas išblaškė visus jo miegus. Dabar jis žvelgė į senį nenatūraliai išplėstoms akimis. Jis buvo budrus kaip niekad. Na bent dar kelias sekundes, nes pagirios negali būti išblaškytos taip lengvai.
- Tai ar girdi mane?
Jaunuolis linktelėjo. Tačiau gailėjosi šio judesio, nes skausmo bangos perbėgo per smegenų gūburius.
- Labai gerai. Dabar klausykis įdėmiai. Aš neturiu daug laiko tad klausykis įdėmiai. Žmogus buvo apdovanotas laisva valia. Tiksliau jam buvo duota teisė daryti ką tik nori. Tačiau jie patys save apribojo. Žinai apie laisvą valią?
- Aha - tačiau nesuprato kodėl tai svarbu. Kam reikėjo jį žadinti, liesti jo kūną lediniais pirštais. Ir dabar kalba kažkokius niekus
- Labai gerai tai man nereikia nieko daugiau aiškinti. Žmonės senų senovėje sukūrė dangų ir pragarą. Jų tikėjimas tuo pavertė tai tikrove. Kitaip tariant to nebuvo, na tai neegzistavo, kol žmonės nesumanė, kad tai yra, tai egzistuoja. Tikėjimas sukūrė naują tikrovę. Supranti?
- Aha - jis nesuprato nieko apie ką senasis kalba. Tačiau senis vertė jo odą šiauštis. Jis troško kad senis išeitų iš jo kambario. Tačiau reikalauti, kad jis nešdintųsi tiesiog nepajėgė. Jam liežuvis neapsivertė. Tačiau buvo dar viena taktika. Nieko neklausinėti. Tad buvo pasiryžęs sutikti su viskuo ką jis sakys, linksėti reikiamose vietose.
- Gerai. - tęsė toliau tas. - Jų įsivaizdavimai sukūrė egzistenciją po mirties. Jie renkasi. Ar jie nori gyventi pagal dangaus taisykles. Jei jie tiki tuo, tai atsidurs į dangų arba į pragarą. Viskas priklauso nuo to pagal kokią sistemą jie tiki bus vertinami. Jei jie netiki visai, tai jie tiesio išnyks. Jei tiki renkarnacija, tai jų siela nužudys ką tik gimusio kūdikio sielą ir užims svetimą kūną. Ir taip toliau. Kiek dievų ar tradicijų tiek galimybių. Šiandien aš atėjau paklausti kuo tu tiki.
- Netikiu
- Šiais laikais daugelis netiki. - linksmai nusišypsojo. - Tai taip palengvina darbą.
- Darbą?
- Kuomet žmogus netiki niekuo jam mirus siela turi išnykti. Nieko po jo nebelieka. Žmogus kuris tiki pomirtiniu gyvenimu. Čia jau ne taip paprasta. Pagal jo įsitikinimui turi būti sukurta atitinkama vieta, kur jis turi patekti. Na tai daug sunkiau padaryti.
Jaunuolis išsigandęs žvelgė į aną. Mąstė kodėl šis pamišėlis prisistatė jo namuose. Ko jis nori ir apie kokius pasirinkimus jis čia kalba. Kaip jis norėjo, kad tas senis dingtų iš jo kambario.
- Kai tu pasirinksi aš eisiu.
- Pasirinksiu? - apsidžiaugė, nes suvokė, kad gali šio senio atsikratyti
- Kuo tiki?
- Netikiu
- Tad tu netiki nei dangumi nei pragaru? Nei renkarnacija?
- Aha - jis nenorėjo vėl bandyti linktelėti, nes galva atrodė subirs į milijonus gabaliukų.
- Gerai
Senasis piktdžiugiškai nusišypsojo, tuomet ištiesė ranką į jaunuolį. Jaunasis žinojo, kad anas nori, kad jis jam ranką paspaustų. Jis nenorėjo to daryti. Tačiau senolis žvelgė tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų jei nepaspausi man rankos aš niekur nedingsiu. Tad jis ištiesė ranką ir spustelėjo senojo ranką. Šaltis įlėkė pro jo ranką ir apėmė visą kūną. Kuomet senasis paleido jo ranką jis jautė, kad kažkas įvyko, bet nežinojo kas. Žinojo, kad nereikėjo jam iš vis nieko pasirinkti. Tačiau kodėl? 
Išeidamas senis uždarė paskui save duris. Jaunuolis vėl atsigulė. Po sekundės miego sparnai vėl užspaudė jo akis. Lengvumo jausmas apgaubė jį. Po akimirkos jo jau nebebuvo.

Senis ėjo pasišvilpaudamas gatve. Pažvelgė į laikrodį ant rišo. Už kelių akimirkų čia susidurs dvi mašinos. Reikės vėl dirbti. Bet gal popietė bus laisva.